Kalės kergimas dėl sveikatos, t. y. manymas, jog kalę reikėtų sukergti nors vieną kartą, tai apsaugotų nuo susirgimo Auksiukėvėžiu ir pan., yra klaidingai skleidžiamas gandas. Taip pat nesąmonė yra tai, kai augintinės šeimininkas pareiškia “noriu, kad mano šuo patirtų motinystės džiaugsmą”, “mano kalytė, nors ir neveislinė, turi teisę į motinystę”. Reikėtų priminti, kad net ir laukiniame pasaulyje tik patys stipriausi, vikriausi, gudriausi susilaukia palikuonių, nes natūrali atranka yra žiauri, o išgyvena tik geriausi.

Nusprendę sukergti kalytę, žinokite, kad stipriai rizikuojate jos sveikata. Ji gali nugaišti gimdymo metu arba netrukus po to, ir tai nėra tokie jau reti atvejai, o Jūs net neturėsite laiko savo sielvartui, nes kiaurą parą turėsite rūpintis likusiais cypsinčiais našlaitėliais. Kalei būtina ypatinga priežiūra – maitinimas, papildai, dažnesnis vedžiojimas į lauką (gimda spaudžia šlapimo pūslę), reguliarus pauodegį apiplovimas (stora kalė negalės susriesti ir susitvarkyti pati), galimas šlapimo nelaikymas. Taip pat žinokite, jog kalei gimdymas ne visada būna sklandus, gali prireikti Cezario pjūvio (po narkozės kalės elgesys neprognozuojamas – gali nepripažinti šuniukų), kalė gali išsigąsti, rėkti iš skausmo ir baimės, įkasti bandančiam jai padėti žmogui. Būna šuniukų apsigimimų (galūnių trūkumai, nesuaugusi pilvo siena – iškrenta žarnos, kaukolės išvarža – išvirtusios į išorę smegenys).

Kalės nėštumas vidutiniškai trunka 59-72 dienas, tačiau dažniausiai kalės šuniukus atsiveda 62-65 nėštumo dieną. Iš karto po kergimo atidžiai stebėkite savo kalytę. Nors išorinius šuningumo požymius pamatysite gerokai vėliau, tačiau pagal subtilius elgesio pasikeitimus visgi kartais galima pasakyti, ar kergimas pavyko. Kalytė gali tapti ramesnė nei prieš tai, daugiau miegoti, judesiai taps ne tokie spontaniški. Jei kartais pradėtų pykinti ir ji atsisakytų ėsti, privalote, būtinai turite įtikinti kalę paėsti. Galite lepinti net ir kūdikių maisteliu, kad tik ji neliktų alkana, nes jei kalė liks neėdusi, jos, kaip kilusios iš vilkų giminės, organizmas traktuos tai kaip būsimą badą ir pats gali užsimezgusiu vaisius sunaikinti (absorbuoti), o Jūs net ir nesuprasite, kodėl išoriškai sveikai atrodanti  kalė niekaip negali atsivesti šuniukų (jei tai pasikartotų ir kalė po kelinto kergimo vis liktų tuščia, vertėtų padaryti ir lytiškai plintančių ligų tyrimą, ištirti jos reprodukcinius organus, ar nėra kokio uždegimo).

Įsitikinti, ar tikrai kalytė turės šuniukų, galite tik atlikę ultragarsinį tyrimą. Informatyviausias tyrimas daromas apie 35-40 dieną, tačiau labai patyrusi echoskopuotojo akis, ir jei kalytė nėra labai stambi, gali pastebėti ir 28-ą dieną (kaina vidutiniškai apie 30-50 Lt).

Nuo antrojo nėštumo mėnesio pradėkite kalę šerti mažiems šuniukams skirtu ėdalu. Jame yra daugiau baltymų, jis yra riebesnis už suaugusiems šunims skirtą pašarą. Dienos normą padidinkite ir ją išdalinkite į daugiau kartų. Bestorėjančiai būsimai mamytei gali tapti sunku laikytis įprasto pasivaikščiojimų režimo, todėl eikite į lauką dažniau, bet po trumpiau, labai nenuvargindami jos. Tačiau nepamirškite, kad besilaukiančiai kalei labai svarbu pakankamai judėti. Kuo stipresnė ji bus, tuo lengviau pagimdys šuniukus. Tik neleiskite jai šokinėti, šėlti su kitais šunimis, stenkitės nekeliauti su ja automobiliu.

Gimdymas artėja. Kalės pilvo apimtis pastebimai didėti pradeda tik likus porai savaičių iki šuniavimosi. Tuo pačiu pradeda didėti pieno liaukos. O jautri ir žinanti ko ieško ranka per pilvo sieną gali apčiuopti krutančius šuniukus. Likus porai parų iki šuniavimosi kalės pilvas tarsi nukrinta į apačią – „nusileidžia”. Kad tiksliai susektumėt šuniavimosi laiką, tuo metu reikėtų pradėti matuoti ryte ir vakare kalės rektalinę temperatūrą – likus parai paparastai ji krenta 1-2 laipsniais, o prieš pat gimdymą vėl pakyla. Dažnai prieš šuniavimąsi kalė atsisako ėsti – šiuo atveju neverskite jos tai daryti. Kalė darosi nerami, tarsi nerastų vietos, ir greičiausiai atsisakys gultis į jai paruoštą guolį, tankiau nei įprasta lekuoja, gali pradėti drebėti. Išprašykite iš namų visus pašalinius, kad tik kalė be reikalo nesijaudintų, patys elkitės natūraliai, ir nuraminkite kalę (jei kviesitės  į pagalbą pribuvėją, pasistenkite, kad ji būtų susipažinus su kale dar gerokai iki šuniavimosi, kitaip kalė gali išsigąsti svetimo žmogaus, ir tai sutrukdys normaliai gimdymo eigai). Atidžiai stebėdami kalytę galite pastebėti „nueinančius” gleivių kamščius – rausvai balkšvą skystį. Vandenys gali nubėgti likus porai valandų iki šuniuko pasirodymo, tačiau jei vandenys nubėgo, o sąrėmių vis nėra – nedelsdami skubėkite pas veterinarą. Kartais pirmiau atsiranda išoriškai matomi sąrėmiai, o vandenys nubėga likus 15 min. Iki gimdymo pradžios arba gimstant pirmajam šuniukui. Rūpestinga kalė, tik gimus šuniukui, stengiasi praplėšti vaisiaus dangalus. Padėkite jai. Kalė gali nukąsti virkštelę, ir tai gerai, kai ji pati tai daro – tai žadina jos motiniškus instinktus, tačiau po to vistiek tvarkingai nukirpkite virkštelę maždaug 1 cm ilgio, kad kalė nepradėtų jos graužti, taip bandydama tvarkingai užbaigti darbą. Aptrinkite šuniuką sausu švelniu skudurėliu ir tuoj pat grąžinkite jį kalytei, lai ji jį nulaižys, taip stimuliuodama mažylio gyvybines funkcijas. Pridėkite šuniuką prie spenio, kad jis gautų taip reikalingų jam krekenų. Vėl prasidėjus sąrėmiams ir gimdant kitą šuniuką, pirmąjį trumpam saugiai patraukite į šiltą vietą. Užsirašykitekite šuniukų gimimo laiką, atskirkite juos skirtingais raišteliais, kad lengviau galėtumėte pasižymėti stebėjimus jiems augant. Kartais šuniukai gimsta vienas po kito. Saugaus laukimo tarpai tarp šuniukų gali būti iki poros valandų, tačiau jei visiškai dingo sąrėmiai, reiktų suleisti gimdymą skatinančių vaistų oksitocino, žinoma, tai patartina daryti su veterinaro priežiūra. Paprastai šuniukai gimsta su vaisiaus dangalais, bet kartais vaisiaus dangalai trūksta gimdos kanaluose, tada šuniukas gimsta be jų, virkštelė taip pat gali būti nutrūkus, o placenta gali pasirodyti tik po keliolikos minučių ar net valandos. Toks šuniukas gali būti pridusęs, tad jį teks aktyviau pamasažuoti per nugarytę, gali tekti net gan grubiai paplekšnoti, kad atgautų kvėpavimą. Būkite pasiruošę guminę kriaušę , kad galėtumėte jos pagalba iš šuniuko burnos ištraukti vaisiaus vandenų likučius, kurių gali patekti jam kelaiujant gimdymo keliu. Stebėkite placentos išėjimą, kadangi jos užsilaikymas gali sukelti stiprų uždegimą ir gali būti labai pavojingas kalės gyvybei. Kartais kalei gimdymas būna toks skausmingas, kad ji nekreipia dėmesio į šuniukus, tačiau tampa puikia mama pasibaigus procesui, o kartais tenka imtis prievartos, ir laikant kalę prispaudus, suguldyti šuniukus prie spenių, kad jie galėtų pažįsti.Gimusias placentas kalė puls ėsti, jai galima leisti tai daryti, tai skatins jos motinystės instinktą ir pieno gamybą, bet jei kalė suės daugiau nei tris placentas – gali stipriai suviduriuoti.

Pasibaigus gimdymui kalės pilvas įdumba, čiupinėjant yra minkštas, be jokių sukietėjimų. Jei gimdymo metu nebuvo leistas oksitocinas, pasitarus su veterinarijos gydytoju, tai galima padaryti dabar, tam, kad geriau ir greičiau išsivalytų gimda.

Praėjus porai valandų po gimdymo ir kalei pailsėjus, apiplaukite ją švariu šiltu vandeniu, o po to nusausinkite. Labai atidžiai stebėkite išskyras. Jos turi būti skaidrios ir ne dvokiančios, palaipsniui jos šviesės ir visai dings. Jei tik atsirado pūlingų, negero kvapo išskyrų – nedelsdami kreipkitės į veterinarą! Nuolatos patikrinkite, ar neatsirado sukietėjimų speniuose, jei jų yra – gerai juos išmasažuokite, ne pirštais, o visu delnu stipriai suėmę gerai išmaigykite, kad tik neprasidėtų uždegimas – mastitas. Kalė maitindama suvargsta, sulysta, vaikščioja perkarusi. Todėl kalytę maitinkite labai kaloringu maistu ir duokite daug skysčių, kad būtų kuo daugiau pieno. Labai dažnai karpykite mažyliams nagučius, kurie augs neįtikėtinu greitumu, kitaip jie bežįsdami sudraskys motinos pilvą, nes sveiki šuniukai traukdami pieną maigo kalės spenius su visa savo „maža” jėga, taip palengvindami pieno išbėgimą. Šuniukams paaugus išdygusiais dantukais jie gali sužaloti kalės spenius net iki kraujo.

Mastito pavojus.

IŠTRAUKA iš Chillerio Charmaro knygos „Šunys ir jų veisimas” apie kalės nėštumo specifiką

Normali nėštumo trukmė – 63 dienos, smulkių veislių – paprastai 60 dienų. Šuniukai gyvybingi, jei gimsta praėjus 53-71 dienai po sukergimo. Kuo ankstesnis šuniavimasis, tuo mažiau gyvybingi šuniukai. Jeigu šuniukai gimė ne laiku, tai greičiausiai dėl to, kad apvaisinimas įvyko daug vėliau, negu mano savininkas. Jei kalė buvo kergiama tris kartus, tai skirtumas tarp kergimų gali sudaryti savaitę, o nėštumas galėjo prasidėti tik po trečio kergimo. Ir atvirkščiai, kergta buvo per vielai ir pirmojo kergimo metu buvo apvaisintos paskutinės subrendusios kiaušialąstės, daugiau jų jau nebebuvo, bet susiporuoti su patinu kalė galėjo dar kelias dienas. Ir tokie šuniukai gims daug anksčiau, negu mano kalės savininkas. Vis dėlto nustatant terminus dažniausiai klysta veisėjas, nes gamta – ypač tiksli.

Tariamas nėštumas

Tariamo nėštumo nereikia painioti su neįvykusiu. Tariamas nėštumas – fiziologinė neapvaisintos kalės būklė, pasireiškianti nėštumo požymiais. Toks nėštumas dažniau būna kalėms, kurių veislinė veikla yra nereguliari, negu kalėms su tolygiu krūviu. Tariamo nėštumo metu kalei atsiranda visi pasiruošimo šuniavimuisi požymiai. Po dviejų mėnesių nuo rujos vidurio ji gali pradėti ruošti sau guolį ir būti panašios į šuniavimąsi būklės. Bet galų gale šuniukų nėra, o kalė turi daug pieno ir ji labai sielvartauja. Tokiai kalei veterinarijos gydytojas turi paskirti raminančiųjų priemonių. Po kurio laiko jos būklė pagerės, o po kito sukergimo ji atves normalią vadą. Tariamo nėštumo priežastis yra specifinio hormono per didelis ar netolygus išsiskyrimas. Paprastai šio hormono didelis kiekis gaminamas tik po kiaušialąsčių apvaisinimo sukergus. Bet kartais tariamo nėštumo reiškiniai būna susiję su uždegimais ir pūlių susikaupimu gimdoje, pvz., dėl metrito ir piometrito.

Nesėkmingas nėštumas

Kartais apvaisintos kalės, turinčios visus normalaus nėštumo eigos požymius, praėjus maždaug mėnesiui po sukergimo šuniukai būna rezorbuojami. Nėštumo požymiai išlieka, ir apie tai, kad šuniukų nebebus, savininkas sužino negreitai. Kartais tokia būklė vadinama „tariamuoju nėštumu”, nors tikslesnis pavadinimas būtų „nesėkmingas”, nes pirmas pavadinimas tinka kalei, kuri turi nėštumo požymius, bet nėra apvaisinta.

Normalus nėštumas

Ankstyvojoje nėštumo stadijoje nei iš kalės išvaizdos, nei ją apčiupinėjant negalima nustatyti, ar ji turės šuniukų, ar ne. Gali būti, kad pirmieji požymiai pasireiškia ne fizine jos būkle, bet jos elgesiu. Labai dažnai po sukergimo kalė tampa ramesnė, švelnesnė, o kartais atrodo lyg truputį nesveika. Tikslesnio nėštumo nustatymo galimybė daugiausiai priklauso nuo veislės, kūno formos, ar tai jos pirmoji vada, dažnai ir nuo vados dydžio. Kai kurios kalės neišduoda savo paslapties iki paskutinės dienos.

Jautrius pirštus turintis žmogus, kuris žino, ko ir kur tiksliai reikia ieškoti, normalios eigos nėštumo 21-22 dieną gali iš abiejų kalės pilvo pusių apčiuopti mažutėlius kietus apvalius gumulėlius. Apie 24 dieną šie gumulėliai tampa didesni ir juos galima apčiuopti iki 35 dienos. Vėliau jie tampa minkšti, ir juos apčiuopti nelengva, bet paprastai šiuo laiku pagal kalės pilvo dydį galima nustatyti, ar ji vaikinga. Ypač tai matosi, kai vados didelės.

Kai kalė laukiasi 1 ar 2 šuniukų, pirmą mėnesį labai sunku ką nors nustatyti, ypač jeigu tai kalės pirmoji vada, nes šios kalės pilvo raumenys daug stipresni negu tos, kuri jau turėjo kelias vadas. Nereikia stengtis apčiuopti šuniukus bet kokia kaina, nes ateis laikas ir simptomai bus akivaizdūs. Tarp ketvirtos ir penktos savaitės šonai išsipūs, o liemuo suapvalės. Kai kurių kalių šie požymiai neišryškėja beveik iki septintos savaitės.

Net ir labai patyrę veisėjai gali klaidingai nustatyti šuniukų skaičių. Kartais kalė labai stora, o atsiveda tik 1 ar 2 šuniukus. Kita kalė atrodo taip, lyg ji turėtų ne daugiau kaip 2 šuniukus, o tuo tarpu priblokštas augintojas priims milžinišką 12 ar daugiau šuniukų vadą.

Dažniausiai apie penktą savaitę šiek tiek pabrinksta speneliai, aplink juos pašviesėja oda. Apie šeštą savaitę, kalei gulint ant šono, šuniukai apčiuopiami gimdos skiltyse. Nuo šeštos savaitės šuniukai ima augti labai smarkiai, o speneliai tampa didesni ir minkštesnį. Apie septintą savaitę žymiai padidėja ir pieno liaukos. Paskutinę savaitę pilvas nenusmunka, nes gimda anksčiau buvusi prie stuburo, užpildo visą jo tūrį.

Yra dar vienas tikslus nėštumo požymis – galima ranka pajusti šuniukų judesius. Kartais antroje nėštumo pusėje pastebimos negausios gleivių išskyros iš kilpos, be kvapo ir be spalvos. Jeigu paskutinę nėštumo savaitę jos pasidaro gausios, gelsvos ar žalsvos – tai artėjančio šuniavimosi pirmas požymis.

Kalės priežiūra

Dar prieš sukergiant kalei reikia išvaryti kirmėles. Jeigu dėl kokios nors priežasties šito nepadarėte, kirmėles reikia išvaryti iki trečios nėštumo savaitės. Kirmėlių išvarymas po trečios nėštumo savaitės gali sukelti kalei abortą. Dėl motinos ir šuniukų sveikatos pageidautina, kad kalė neturėtų nei vidinių, nei išorinių parazitų. Jeigu kirmėlės nebuvo išvarytos nei prieš kergimą, nei iki trečios nėštumo savaitės, reikės sulaukti kalės šuniavimosi. Veterinarijos gydytojas patars, kada bus galima tai atlikti po šuniavimosi. Bet dabar reikia būti labai atsargiems – antihelmintiniai vaistai su pienu pateks šuniukams. Išsipurvinusią nėščią kalę reikia išmaudyti ir tuo pat metu išnaikinti išorinius parazitus. Nerekomenduojama maudyti kalę po ketvirtos nėštumo savaitės. Gal nereikėtų net priminti, kad dėl kokios nors priežasties išmaudytą kalę reikia kruopščiai nusausinti, neleisti būti skersvėjyje ar gulėti ant šaltų grindų. Geriausia išmaudyti ją vakare, laikyti šiltoje vietoje, kol kailis išdžiūs, ir neišleisti į lauką iki ryto. Šunų dantų būklei reikia skirti ypatingą dėmesį, ir reikalui esant, nuvalyti jų apnašas. Nukarusių ausų šunims reikia reguliariai išvalyti ausies angą ir profilaktiškai saugoti nuo ausų erkių.

Ilgaplaukių veislių kalių kailio priežiūra priklauso nuo to, ar reikės kalę po šuniavimosi eksponuoti ir ar ji turės būti specialiai kerpama. Daugumos ilgaplaukių kalių plaukai 6-7 savaitę po šuniavimosi ima šertis, todėl galima juos pakirpti, nes vis tiek jie nusišers ir jų ilgis nesvarbu. Ilgaplaukių veislių kalių plaukai, be to, gali būti pavojingi šuniukams. Žinoma atvejų, kai jie užduso vešliame savo motinų kailyje. Jeigu jūsų kalė tokios veislės, kuriai tokia nelaimė gali atsitikti ar, šuniukus atjunkius, kalę reikės eksponuoti ir jos kailis turi būti išsaugotas, šuniukus reikia laikyti taip, kad jie j kailį neįsipainiotų. Ilgą kailį  reikia kiekvieną dieną šukuoti, suskirstyti j atskiras sruogas, po to susukti jas j rūkomojo popieriaus juosteles, panašiai kaip ant suktukų su gumutėmis. Taip daro Jorkšyro terjerų ir Maltos šuniukų savininkai. Reikia taip pat iškirpti plaukus aplink spenelius, nes čia jie lengvai susivelia, susiklijuoja nuo saldaus pieno ir gali visiškai uždengti spenelį.

Vaikingos kalės maitinimas

Sveikus, stiprius šuniukus kalė atves tik tuo atveju, jei nėštumo metu ją gerai šersime, ji bus sveika ir tinkamai laikoma. Pirmą mėnesį kalės maisto keisti nebūtina. Jeigu ji maitinama koncentratais, nėštumo metu j jos maistą reikia pridėti mėsos (jautienos, avienos ir kt.) ir žalių kiaušinių trynių. Labai mažai kalei užtenka dviejų trynių per savaitę, didelei kalei galima duoti du trynius kaskart šeriant.

Ne visada kalės apetitas nėštumo metu padidėja. Jei kalė nelabai stora, jai reikia duoti tiek maisto, kiek ji nori, žinoma, protingai. Svarbiausia ne maisto kiekis, o kokybė. Vaikingai kalei reikia maisto, kurio sudėtyje būtų daug baltymų, nes jie yra vystimosi pagrindas. Mėsa, žuvis, pieno produktai ir kiaušiniai – pagrindinė maisto sudėties dalis. Nereikia padauginti daug krakmolo turinčio maisto, pvz., kruopų, miltinių produktų, sausainių.

Artėjant ketvirtai nėštumo savaitei maisto kiekis turi žymiai padidėti, bet tik produktų, turinčių gyvulinių baltymų, sąskaita. Papildomai kalei reikalingi žuvies taukai, vitaminai A, B, D ir E, kuriuos jai reikia vartoti visą nėštumo laikotarpį. Labai svarbu, kad kalė gautų kalcio preparatų, pavyzdžiui, glicero-fosfatų ir laktatu, ypač jei numatoma gausi vada. Gausios vados atveju kalė praras labai daug kalcio ir tai jai pakenks daug daugiau, negu šuniukams, nes jie pasiims iš kalės viską, ko jiems reikia.

Priklausomai nuo kalės svorio padidėjimo, jos dienos racioną reikia padalinti j kelias dalis. Iš pradžių ją reikia šerti du, po to tris, o vėliau net keturis kartus, ypač jei laukiama didelė vada. Ne visas maistas turi būti minkštas, jai reikia būtinai duoti ką nors pagraužti, pvz., obuolį, morką ar didelį mėsingą kaulą (bet ne pliką), nes be to jai atsirastų dantų apnašos. Nuo pat pirmųjų nėštumo dienų kalei reikia duoti be apribojimų vandens – jos organizme gaminamas amniotinis skystis, tas skystis sudaro pūsleles, kurios apsaugo šuniukus.

Labai sustorėjusių kalių šuniavimasis būna labai sunkus, todėl linkusios nutukti kalės racione reikia sumažinti kruopų, o labai nutukusioms kalėms reikia duoti daug daržovių. Su maistu vitamino C nereikia duoti, nes jis sintezuojamas kalės organizme ir kepenys sukaupia jo rezervinį kiekį. Kartais vitamino C kiekis kalės organizme labai sumažėja, ir dėl to gali išsivystyti anemija ar įvairiausi odos susirgimai. Šiuo atveju vitamino C reikia pridėti j maistą.

Pieno produktai turi daug vitaminų, kalcio ir fosforo junginių, todėl šių produktų reikia duoti kalei kiek tik nori, tik nesukelti virškinimo sutrikimų. Pusėje litro rūgštaus pieno ar kefyro yra tiek pat baltymų, kiek ir 85 gramuose žalios mėsos. Virtas kiaušinis turi tiek pat baltymų, kiek ir 56 gramai geros kokybės mėsos. Žalią galima duoti tik kiaušinio trynį, o jeigu duodame visą kiaušinį, prieš tai jį reikia išvirti ar iškepti omletą. Žali baltymai savo sudėtyje turi avidiną, kuris suriša biotiną, vieną iš B grupės vitaminų, gaminamų žarnyne. Jeigu kalė gauna daug žalių kiaušinių (ar baltymų), jos organizme pritruks biotino, ir jos kailis gali praplikti.

Ekonomiškas baltyminis ėdalas – žuvis, pavyzdžiui, žalia ar sušaldyta silkė ar kilkė. Kilkė duodama žalia, bet reikia pašalinti galvas ir uodegas, sumalti mėsmale ir sumaišyti su kruopomis. Kitokias žuvis reikia troškinti, kol suminkštės kaulai. Iš kruopų geriausiai tinka kvietinės, nes jose yra vitamino B, be kurio kruopų maistas nevertingas. B vitaminų komplekso dažniausiai ir trūksta šunų maiste. Šių vitaminų labai  daug turi mielės – mielių preparatai turi būti įmaišomi į šuningos kalės maistą.

Pasivaikščiojimai

Šuningai kalei pasivaikščioti labai svarbu, todėl nereikia keisti įprasto režimo, kol ji labai nepasunkės. Jei kalė priprato vaikščioti vieną valandą, reikia taip daryti ir toliau, kad ji būtų sveika ir geros kondicijos. Labai svarbu, kad kalės raumenys būtų stiprūs ir ji turėtų daug jėgų išstumti šuniukus apsivaikuojant. Kalės nereikia saugoti kaip ligonio. Kai ji bus per sunki, pati nenorės per daug nutolti nuo namų. Itin svarbu, kad kalė vaikščiotų gryname ore, ypač saulėje. Saulės šviesa labai svarbi gyvybei.

Nėštumo pabaigoje kalė nenorės ilgai trunkančių pasivaikščiojimų, todėl ją reikės išvesti nors trumpai, bet dažnai, keliskart per dieną. Kalė neturi pervargti. Negalima kalei leisti lakstyti laiptais j viršų ar žemyn, šokinėti ant kėdžių, sofų ir atgal. Negalima nėštumo pabaigoje vežioti kalę automobilyje, bet jei jau vežame, nedaryti staigių posūkių važiuojant dideliu greičiu. Negalima leisti kalei gulėti ant šaltų grindų ar žolės.

Kaip kelti šuningą kalę

Kelti reikia atsargiai ir lėtai, pirštai neturi remtis į pilvą. Labai pavojinga ją išmesti ar leisti jai nušokti nuo aukštai. Smulkią kalę galima pakelti viena ranka laikant ją po krūtine, prispaudžiant jos alkūnes, o kitą ranką laikant po kryžiumi. Didelę kalę galima pakelti abiem rankomis – viena ranka prilaikyti liemenį po uodega, lyg ji sėdėtų. Kita ranka reikia apglėbti iš apačios krūtinės priekinę dalį. Ant grindų ją reikia statyti ant keturių kojų. Prieš leidžiant eiti reikia patikrinti, ar ji neprarado pusiausvyros.