Apie šunims rodomą meilę ir švelnumą

Medžiaga pateikiama tinklapio, kuriame publikuojami Airijoje gyvenančios biologės, besidominčios šunų psichologija, R. Sailor išsamūs ir informatyvūs patarimai

Žmonės pasirenka šunis kaip savo meilės ir švelnumo objektą todėl, kad šunys patys yra švelnūs ir mylintys gyvūnai. Jie mėgsta, kad juos liestų, glostytų. Tai turi jiems diedelė reikšmę. Tačiau ne laiku parodyta meilė ir švelnumas šunims gali būti labai žalingi. Taip kad reikia žinoti, kada galima ir reikia šuniui rodyti savo meilę iš švelnumą, o kada ne.

Tinkamas laikas meilei ir švelnumui parodyti yra tada, kai šuo gavo fizinio kūvio ir paėdė. Tada, kai šuo elgiasi gerai. Kai šuo pakeitė savo elgesį iš nepageidaujamo į tinkamą. Tada, kai šuo yra ramaus paklusimo būsenoje Pvz., šuo daro ką nors negero, paprastai susijaudinęs, jūs sudrausminate šunį. Šuo paklūsta, bet nepulkit jam iš karto rodyti švelnumo – įsitikinkite, kad jis nusiramino ir demonstruoja ramų paklusimą. Tokioje būsenoje galite jį glostyti, šnekinti, girti, skatinti. Rodydami savo meilę ir švelnumą, mes skatiname tą šuns būseną, kurioje jis tuo metu yra. Todėl negalima to daryti, kai šuo rodo agresiją, elgiasi netinkamai, reikalauja žmogaus dėmesio ir švelnumo, yra be reikalo susijaudinęs, išsigandęs, ir pan. Didžiausią klaidą žmonės daro švelniai ramindami šunį (glostydami ir guosdami), kai jis ko nors bijo, nori kur nors bėgti, labai nori kokio nors daikto ir pan., nes šitaip tik skatina tokias šuns būsenas ir reakcijas. Meilė ir švelnumas, parodyti tinkamu laiku, skatins norimą šuns elgseną ir atneš abipusį pasitenkinimą, supratimą ir malonumą, sustiprindamas ryšį tarp šeimininko ir šuns.

Atrodo, kas čia galėtų būti sudėtingo – tik labai mylėk savo šuniuką, ir viskas bus gerai. Meile ir švelnumu pasieksi viską, todėl meilės per daug nebus. Deja, ši plačiai paplitusi nuomonė yra klaidinga. Ne laiku rodoma meilė ir švelnumas daugeliui šunų duos daugiau žalos, negu naudos. Ryškiausias to pavyzdys – bobučių šuniukai, gaunantys viską, ko tik nori, daug daug meilės ir švelnumo, jokių ribų ir taisyklių, todėl vyniojantys bobutes aplink savo uodegas ir dažnai puolantys kitus šunis, prabėgančius žmones, pravažiuojančius dviratininkus, mašinas ir pan.

Meilės ir švelnumo nori kiekviena gyva būtybė. O žmogus nuo kitų gyvūnų skiriasi tuo, kad yra labai emocionalus, todėl emociniai ryšiai jam yra labai svarbūs. Todėl visai natūralu, kad nemaža dalis žmonių gyvūnams, yoač namie auginamiems, jaučia švelnius motiniškus (mažiau – tėviškus) jausmus, siekdami kuo stipresnio emocinio ryšio, kuris yra toks svarbus žmogui. Deja, gyvūnai nuo žmonių skiriasi. Gyvūnams emociniai ryšiai nėra svarbiausi. Gyvūnams svarbiausias yra aiškus ir tvirtas vadovavimas. Nė viena gyvūnų rūšis, išskyrus žmogų, emociniais vadais neseka. Sekimas emociniais vadais, tokiais, kaip Motina Teresė, Mahatma Gandis, gyvūnų pasaulyje būtų neįmanomas. Gyvūnų pasaulyje Mahatma Gandis vienareikšnmiškai pralaimėtų Fideliui Kastro. Ir nieko blogo čia nėra – tiesiog veikia natūralūs gamtos dėsniai. Tai neretai galima matyti žmonių ir šunų santykiuose, Dažnai žmonės skundžiasi: aš taip myliu savo šunį, rūpinuosi juo, šeriu, duodu jam viską ko jis nori, o jis manęs neklauso, o klauso vyro (ar žmonos), kuris su juo praleidžia mažiau laiko ir (arba) yra griežtesnis. Nieko keisto čia nėra.

Būtent dėl žmonėms būdingo emocionalumo jie dažnai linkę gyvūnus sužmoginti. Namie laikomi gyvūnai neretai žmonėms atstoja vaikus. Deja, tokie santykiai, nors labai teigiamai veikia pačius žmones, kenkia gyvūnui. Visų pirma todėl, kad žmogus į gyvūną žiūri kaip į vaiką, kitą žmogų, pamiršdamas, kad gyvūnas (šiuo atveju – šuo) visų pirma yra gyvūnas; ir tenkina savo emocinius poreikius, visiškai neatsižveldgami į tai, ko pirmiausiai reikia gyvūnui, kad jis būtų laimingas. O šuniui pirmiausiai reikia fizinio krūvio, tada aiškaus vadovavimo su elgesio taisyklėmis, o tik tada švelnumo. Formulė labai paprasta – užuot kiekviename žingsnyje glostydami, šnekindami, girdami ir myluodami šunį, pirmiausiai duokite jam fizinio krūvio, paskui disciplinos (t.y., nustatykite elgesio taisykles, kurioms šuo turi paklusti), o tada jau rodykite jam savo meilę ir švelnumą, kiek tik norite. Šuniui toks eiliškumas bus puikiai suprantamas ir natūralus, nes gamtoje gaujose taip ir daroma, be to, jis supras, kad jūsų meilę ir švelnumą reikia užsitarnauti (paklusimu ir geru elgesiu).

Žmonėms labai sunku įsisąmoninti, kad šunys nėra žmonės, jie galvoja kitaip, negu žmonės. Šunys žmonėms dažnai yra “vaikai”, ir jų šeimininkai bijo apie juos galvoti kaip apie šunis, o ne kaip apie vaikus, manydami, kad taip jie praras ryšį su savo šuniu, užuot jį stiprindami. Deja, realybė yra tokia, kad su šunimis elgdamiesi kaip su vaikais ir mylėdami juos taip, kaip vaikus, žmonės ne sustiprina savo ryšį su jais, o kaip tik jį praranda. Ir priešingai, suprantant šunis ir gerbiant juos kaip gyvūnus, atsiranda ir sustiprėja tas nuostabus ryšys tarp dviejų tokių skirtingų rūšių.

Didžioji dauguma žmonių išsivysčiusiose šalyse šunis ir jų poreikius suvokia visiškai atvirkščiai, negu iš tikrųjų yra. Kaip minėjau anksčiau, žmonės ir šunys pasaulį suvokia skirtingai. Skirtumai prasideda pačioje žmogaus ir šuns gyvenimo pradžioje, skiriasi ir pagrindiniai mūsų jutimai. Žmonės tiki tuo, ką mato, mažiau svarbi yra klausa, o dar mažiau – uoslė. Šunims – viskas kitaip. Šunys tiki tuo, ką užuodžia, mažiau svarbus bendravime jiems yra vaizdas, ir tik paskutinėje vietoje garsas. Šuniukai gimsta kurti ir akli, bet jau užuodžia motiną ir atpažįsta ją iš kvapo, tik po poros savaičių atsiveria jų akys, o tik dar po kelių dienų ausys. Todėl šunys bendrauja pirmiausiai užuosdami kvapus, paskui akimis, o tik galiausiai – balsu. Pagrindinis žmonių bendravimas – garsinis, ne žmonės turi kalbą. Todėl ir su šunimis žmonės daugiausiai bendrauja žodžiais – šnekindami juos arba šaukdami jiems komandas. O natūralus šunų bendravimas pirmiausiai vyksta apsiuostant, paskui apžiūrint, o tik tada (ir tai ne visada) garsais. Šitą eiliškumą jie išmoksta nuo pat pirmos savo gyvenimo dienos, nes gamtoje kalė (vilkė) pagimdo mažylius viena, atokiai nuo kitų gaujos narių, ir saugo juos, kurį laiką nieko neprileisdama. Mažyliai kurį pažįsta tik motiną, oloje turi ją susirasti pagal kvapą, vėliau vaizdą. Bet nuo pat pirmos dienos jie jaučia motinos ramybę ir tvirtumą – tai jiems suteiia saugumo jausmą. Paaugę jie susipažįsta su kitais gaujos nariais, bet irgi pirmiausiai pagal kvapus, vaizdus, o tik vėliau garsus.

Žmonių pasaulyje viskas kitaip. Gimstant vaikui, ligoninėje motiną supa daktarai ir seselės, vaiko tėvas, paskui pasirodo kiti giminaičiai ir draugai, ir visi yra susijaudinę, garsiai aikčioja, sveikina, ir kitaip rodo savo džiaugsmą, pirmiausiai garsais ir žodžiais. Lygiai taip pat, dažniausiai pirma garsais ir kalba, žmonės bendrauja susitikę. Žmonėms tai normalu, gražu ir primtina, bet reikia atsiminti, kad šunų pasaulyje viskas vyksta kitaip ir šitai gerbti.

Kaip žmonės paprastai elgiasi, pamatę mažą šuniuką? Ogi meiliu balsu, dažniausiai aukštu tonu, sušunka “oi, koks mielas šunytis! Ateik čia, meiluti!”, dažniausiai patys prie jo prieina, pasilenkia iki jo lygio ir ima jį glostyti. Šuniukas dar nespėjo nė suvokti, kas tas žmogus yra, o žmogus, parodęs, kad pats yra susijaudinęs ir skleisdamas susijaudinimo garsus jau rodo jam savo meilę ir švelnumą. Šunų pasaulyje viskas yra kitaip. Šunys niekad nesiartina vieni prie kitų iš priekio, žiūrėdami tiesiai į akis, nes tai reiškia psichologinę dvikovą. Jie prieina vienas prie kito iš šono, nežiūrėdami vienas kitam į akis, tada gerai apuosto vienas kitą, taip gaudami informaciją. Dar du svarbūs aspektai – vadai prie kitų neina, žemesni hierarchijoje prieina prie vadų. Be to, vadai visada yra ramūs ir užtikrinti. Taip kad tokiu elgesiu, sveikindamasis su šuniuku, žmogus jam aiškiai pademonstruoja, kad jis yra emociškai susijaudinęs (= nestabilus), nežino ritualo eiliškumo – žodžiu, neturi nė vieno tvirto ir ramaus vado požymio. Taip kad klaidingus pagrindus savo ir šuns santykiams žmonės paprastai padeda jau pirmojo susitikimo metu. Dar daugiau, taip jie elgiasi kasdien – grįžę iš kur nors namo, iš karto ima susijaudinę šūkauti “labas, mažuti, kaip aš tavęs pasiilgau, ar pasiilgai mamos?” , sukelia šuniukui susijaudinimą ir iš karto ima jį glostyti.

Turint galvoje šunų etiketą, susitikimas su šuniu turėtų vykti taip. Pirmiausiai, prie šuns nereikia artintis iš viso, nežiūrėti į šunį, būti ramiu ir leiti šuniui pačiam parieiti. Šuo priėjęs pirmiausiai žmogų (kaip ir kitą šunį) apuostys. Reikia leisti jam tai daryti, ramiai stovint, nežiūrint jam į akis ir jo neliečiant. Kai šuo nuspręs, kad apie žmogų turi pakankamai indormacijos (kurią gauna iš kvapo), nueis į šoną. Ir tik tada, ka šuo vėl prieis ir pats inicijuos kontaktą, paliesdamas žmogų ar pasitrindamas į jį, galima jį paglostyti, bet atsiminkite, kad vadai visada ramūs – jie be reikalo nesusijaudina. Šitaip iš karto duosite šuniui suprasti, kad jūs – vadas, todėl toliau bendraujant su šuniu, kils mažiau nesusipratimų.