Lietuviškos medžioklės ypatumai, 2008-08-25

A B G: Alfa-Beta-Gama Komentuoti

Buvome su Beta medžioklėje. Pačioje tikriausioje. Su devynių medžiotojų būriu, įspūdingais šautuvais, medžioklės ištroškusia drathare ar net pačiomis „medžiokliškiausiomis“ krikštynomis, kai naujokas „baltukę“ turi išgerti per… šautuvo vamzdį (ne ne, krikštijo ne mus, mes gi tik rėksniais ir ančių baidytojais „dirbom“ :) ).

Pirmoji antis :)

O rezultatai? Beta parnešė keturias antis iš nušautų penkių. Tiesa, penktoji antis nukrito tiesiai medžiotojui po kojom. Taigi, jos ieškoti net nereikėjo. Bet pradėkime nuo pradžių.

Atvykstame į Dzūkiją, Alytaus apylinkes. Sustojame ties pirma nendrėmis apžėlusia kemsyne. Baidome antis, šūkaujame, rėkaujame, vienas kitas gąsdinantis šūvis – ančių nė kvapo. Dratharė siaučia po nendrynus, suka didžiausius ratus, o Beta pasisukioja tik aplink, gilyn nelenda. Medžiotojas Saulius konstatuoja – „šitas šuo žino, ančių čia nėra“. Važiuojame toliau. Kita kemsynė ir vėl gąsdinimo procedūra. Tuščia. Na ką, traukiame dar toliau į kemsynus. Va čia tai tikras ančių rojus – nudžiuvę beržai vandenyje, pažaliavusi pelkynė, aplink nė gyvos dvasios. Dalis medžiotojų apėjo iš kitos pusės. Mes liekame šioje pusėje. Šūviai, Girėnas: „Dvi antys nukrito“. Einame ieškoti. Viena nukrito tiesiai šovusiajam po kojomis. Lieka dar viena. Beta laksto, aš šūkauju „ieškok“. Kažin, ar žino šuo, ko ieškoti, juk iki šiol treniravomės tik su pagaliukais, sudžiūvusiais ir jau seniai tikrą kvapą praradusiais sparneliais ir plunksnom… Už kelių metrų pamatau gulinčią antį ir dar spėju sekundės dalį pagalvoti: „Štai tau ir medžioklinis šuo, pats šeimininkas turi antį surast ir parodyt“. Pasirodo, Beta ją pamato dar greičiau ir pirma pribėga, gražiausiai paima, atneša man ir atsisėda šalia. Jokio kaprizo, atsisakymo imti laukinį paukštį į nasrus. Viskas kaip žaidimuose iki šiol – tvarkingas visos procedūros atlikimas. Valio! Vadinasi, Betukė gali dirbti, tereikėjo tik suprasti, ko ieškot ir ką nešt. :) Su pirmąja atnešta antimi išdidžiai nusifotografuojame ir pasijaučiame labai reikšmingais medžiotojų padėjėjais.

Vis dėlto kirba mintis: „Šįkart Betukė labai lengvai surado antį, juk pieva – tai ne krūmynai ir ne kemsynai. Bet ar tai pavyktų komplikuotoje aplinkoje?…“ Vis dėlto medžioklė dar nesibaigė. Tai yra, tikroji medžioklė tik prasideda. Mat vakarėja, saulė leidžiasi, o medžiotojai entuziastingai tarpusavy dalinasi: „Tuoj antys ims grįžinėti į savo nakvynės vietą, dabar tai prasidės.“ Atsiskiria du ekipažai ir mes su trimis medžiotojais patraukiame į ketvirtą vietą. Vyrai išsiskirsto, mes su Girėnu ir šunimis nusėliname prie kūdros, išbaidome ir pakeliame dvi ten buvusias antis. Šūviai, viena pašauta, kažkur nukrito. Lekiam su Beta, medžiotojas rodo „kažkur ten“. Beta bėgioja, aš vis šaukiu „ieškok“. Mes su medžiotoju einame tiesiąja, bet Beta pasuka šalin. Ir štai – iš po žolių ištraukia ir jau neša antį. Dar spurdančią. Atneša ir gražiai man atiduoda. Vis dėlto ir šįkart galvoju: „Per daug paprasta, neaukšta žolė…“ Bet dar labiau sutemo. Į tvenkinį nusileido kelios antelės. Mes vėl jas pakėlėm savo riksmais. Ir vėl šūvis, vienas medžiotojas šaukia bėgt ieškot. Bėgam. Kitas, kuris antį nušovė (naujokas, prieš kelias valandas apturėjęs medžiotojų krikštą), tik numoja ranka: „Nėra prasmės, nukrito kažkur toli, už 100 metrų…“ Bet mes bėgam, Beta pati pirmoji. Tikrai toli, bet Beta nulekia „tiesiu taikymu“ ir vėl man parneša dovanėlę. Kol paržingsniuojam, ji visą laiką neša antį. Išdidžiai ir kartu labai ramiai. Du vyrai stoviniuoja ir mus pasitinka: „Neradot?…“ Jiems sunku patikėti, kad įvyko priešingai… Jau visai sutemo. Medžiotojas Saulius dar tyko ančių – jis šįvakar kol kas be grobio. Ir štai, jis paleidžia šūvį. Beveik visiška tamsa. Antis nukrenta. Kažkur netoli krūmų. Medžiotojas tik parodo kryptį, be vilties, kad tamsoje kažkas kažką suras… Paleidžiu Betą, o pati jaučiuosi visiškai akla ir taip pat be vilties. Tik ne Beta. Nesuprantu, bet ji ir šįkart be vargo suranda antį. Gilioje žolėje, tamsoje… Turbūt ir vėl pagalvoju, kaip lengvai… Vis dėlto jau šįkart grįždami pas medžiotojus jaučiamės tikrais didvyriais. :) Medžiotojai skaičiuoja laimikį – penkios antys, keturių iš jų galėjo ir nebūti, jei ne Beta. Gauname dovanų – turėsime kuo treniruotis iki kitos medžioklės. O vyrai jau entuziastingai pasiruošę Betą ir toliau kviesti, gi „auksinis šuo“, net tamsoje parnešantis laimikį. :) (Tuo tarpu susiskambinę su kolegomis išdidžiai pareiškia, kad mūsų perpus mažesnė kompanija pirmauja – kitiems šešiems medžiotojams tepavyko nušauti tris antis, vienos iš jų taip ir nerado.)

Grįžome namo tik pirmą valandą nakties, prieš tai pasisvečiavę medžiotojo Sauliaus įspūdingame trofėjų kambaryje. Ant vienos sienos kabo ir auksiniais medaliais apdovanotų, parodose ir žurnaluose įamžintų medžiotojo bei žvejo P. Kulbinsko laimikių iškamšos – beveik 20 kg sveriančių lydekų galvos. O jų net ne viena… Mes tenorėjom tik eilinėje medžioklėje sudalyvauti, kad šuo pamėgintų antį surasti, na gal dar paimti ją į nasrus ir atnešti… O papuolėm į pačių profesionalų ratą. Ir jie Betos „neišbrokijo“, liko netgi labai patenkinti. Ką gi, iki kitos medžioklės. :)

Beje, vežėmės ir labradorę Gamą. Vienu metu ji mėgino kažko ieškoti, bet galbūt daugiau po pievas lakstė. :) Anties jai įkišti į nasrus nepavyko. Užtat po truputį pataisėme reakciją į šūvį – iki šiol ji pas mus šiuo klausimu buvo bailiukė. Taigi, medžioklė buvo naudinga ir Gamai – po antro-trečio šūvio jai kinkos nebetirtėjo ir šuo visai gerai jautėsi. Pradžiai užteks, o ateity, ką gali žinoti, gal ir Gama sėkmingai išlaikys lauko bandymus. :)

Na ir pabaigai kelios mintys. Vieną jų – apie Betos elgesį ir sėkmingą medžioklę. Jau rašiau, kad viskas atrodė labai paprasta – nubėgau, suradau, paėmiau, atnešiau. O kur kliūtys, kur blaškymasis, kur nuolatinis nervas – suras/nesuras? Tik vėliau supratau – būtent Betukės nepaprastai ramus elgesys ir protingas darbas sukūrė įspūdį, jog viskas lyg sviestu patepta, jog antį surasti labai paprasta. Ji nė karto nesidraskė ir nesiveržė nuo pavadžio, o kol mes tupėjom prie meldų, Beta ramiai sau žolę skanavo, kišo savo galvą, kad paglostytum. Ir buvo kaip nebylė – visą vakarą neišgirdau net inkštimo, bet kai tik pasakydavau „ieškok“, tas garbanotas „tankas“ bekompromisiškai pajudėdavo į priekį, stabiliai ir inirtingai dirbo savo uosle, o suradus antį be jokio pasibjaurėjimo ją paimdavo ir nešdavo tiesiai man. Trumpai tariant – savo šuns nepažinau. Iš po namų kiemą siaučiančio uragano, garbanės-rėksnės (neduok die netyčia jai užlipsi ant kojos – visi kaimynai apie tai išgirs) Beta staiga virto sumaniu, profesionaliu medžiotoju. Medžiotojai trumpai konstatavo: „Tereikia jai suprast“.

Kita mintis – apie pačią šuns veiksmų procedūrą medžioklėje. Mes su Betuke rengiamės lauko bandymams ir ši medžioklė buvo naudinga. Bet reikalavimai bandymuose lieka reikalavimais. Žinoma, mes mokinsimės ir toliau, kad Betukė gražiai eitų šalia, kad atnešusi antį grakščiai apsuktų ratuką aplink kojas ir dar grakščiau klesteltų „greta“, o po to klusniai lauktų, kol šeimininkė pasakys: „duok“. Bet medžiotojui svarbiausia, kad šuo antį surastų. O jei kažkur toli, kad bent arčiau atneštų, po to jau pats žmogus be vargo ją pasiimsi. Tačiau kaip šuo tą antį atneš, ar atsisės gražiai ir elegantiškai šalia, ar numes tau antį po kojom – visiškai nesvarbu… :)

Nors trumpam paturėsiu šautuvą :) 

Kemsynai… Betai braidyt po juos visai patiko :) 

Antroji antis :)

Trečioji antis :)

Ketvirtoji antis :)

Trofėjų kambaryje – prie „auksinių“ lydekų galvų

Čia tik keli sumedžioti šernai :) O rankose – daugiau nei šimto metų senumo šautuvas

Visos nuotraukos čia.

Atsakymų: 7 į “Lietuviškos medžioklės ypatumai, 2008-08-25”

  1. aiwa sako:

    na nerealiai chia jus :ltu: :darombanga: – nustebinote :great: ,- kad keturias antis shuo surastu ish 5,- stebuklas :yahoo: . Ir dar niekada gyvoje medzhiokleje nebuvus :mastau: . Didzhiuojames jumis, ir sieksime nuo jus neatsilikti :assa: :valio:

  2. gmx sako:

    Sveikijam „užsirašius“ į medžiotojus :saudom: :hihihi:
    Malačius Beta :yes:

    :ah:

  3. ViSiMaTo sako:

    negaliu atsigrozeti…. :super:
    :eina: SAUNUOLES
    :4u:

  4. canine sako:

    Šaunuolė Beta :)

  5. jovitae sako:

    Saunuoles abi merginos :great: labai grazus pasakojimas, super :):):)
    tik nenuleiskit ranku, darbinis diplomas jau laaabai arti :assa:

  6. mielka sako:

    Šaunuolė Beta tikrai… skaitau ir seilėjuos… pavydžiu… baltai pavydžiu :eina: ir kada aš išmokysiu Baisiuką į šuvius nereaguoti… noriu ir aš į medžioklę :grin:

  7. Yvonne sako:

    Hallo Rima!

    I hope everything is ok with you and your husband, and ofcurse the dogs. The little one is growing a lot I supose.
    If you want I can send you a copy at the photo they take on us, it is in our paper, from the Show he won in Gotenburg.
    Hugs Yvonne, Finn and kludde

Komentuoti...

:) ;) :( :hi: :bigsmile: :grin: :hihihi: :razz: :roll: :mastau: :irnesakyk: :assa: :disco: :???: :sad: :sutinku: :great: :super: :yes: :yahoo: :eina: :valio: :victory: :cool: :aciuks: :aciu: :notworthy: :draugai: :plepam: :ok: :drink: :shaike: :ura: :buckis: :meile: :4u: :flirt: :mrgreen: :evil: :tease: :liezuvis: :erzinu: :bee: :shock: :paslaptis: :karsta: :bijau: :tuka: :geda: :oj: :pasimetes: :saudom: :ninzia: :pionierius: :nrus: :bday: :pooh: :ah: :guru: :smoke: :brunetka: :santa: :1v: :2v: :3v: :ltu: :darombanga: :sss:
WP Theme & Icons by N.Design Studio
Entries RSS Comments RSS Prisijungti