Šunys gali sirgti rimta liga – epilepsija. Epilepsija yra lėtinis polietiologinis neurologinio pobūdžio sutrikimas, pasireiškiantis kartotinais epilepsijos priepuoliais. Epilepsijos priepuolis – tai staiga užeinantis stereotipinis sąmonės, elgesio, emocijų, judesių, jutimo ar suvokimo sutrikimas dėl staigios ir labai stiprios galvos smegenų žievės neuronų elektrinės iškrovos. Priepuoliai gali būti ir nepastebimi, be sąmonės sutrikimo ar galūnių trūkčiojimo, ypač ligos pradžioje (pavyzdžiui, veido raumenų trumpas patrūkčiojimas ar trumpalaikis žvilgsnio sustingimas minutę ar kelias ir t. t.).

Paprastai epilepsija vadinami pasikartojantys traukuliai. Gyvūnui traukuliai gali pasireikšti tik vieną kartą gyvenime. Jeigu tie priepuoliai laikas nuo laiko kartojasi – tai vadiname epilepsija. Traukuliai – tai smegenų ligos požymis. Dauguma traukulių yra trumpi, ir tinkamai gydant gyvūnas gali gyventi pilnavertį gyvenimą. Tačiau traukuliai yra rimtas sutrikimas ir gali sukelti pažeidimus smegenyse. Jeigu priepuolis trunka ilgiau kaip 30 minučių yra didelė tikimybė, kad smegenyse atsiras nebepataisomų rimtų smegenų pažeidimų. Jie gali pasireikšti kaip asmenybės sutrikimas, atminties praradimas išmoktiems dalykams (paklusnumui, komandoms). Kartais tokie traukuliai gali sukelti komą. Dėl intensyvaus raumenų aktyvumo smarkiai pakyla kūno temperatūra, gyvūnas kvėpuoja netolygiai. Pasitaiko atvejų, kad traukuliai sukelia tokį stresą gyvūno organizmui, jog jį ištinka širdies smūgis ir jis miršta. EPILEPSIJA NEPAGYDOMA. Galima tik suretinti priepuolius – tinkamai parinkus vaistus priepuolius galima suretinti iki 1-2 per metus (taip pat informacijos apie epilepsiją rasite čia).

Traukulių metu šuo gali nevalingai šlapintis, užverčia akis, purtosi galūnės ir visas kūnas. Po kai kurių priepuolių kai kuriems šunims nebūna jokių “poepilepsinių” požymių. Šuo atsikelia, pašlitinėja 5-20 min ir dažniausiai laksto kaip lakstęs. Vemti, viduriuoti ar nevalgyti nėra būdinga prie epilepsijos, net po priepuolių praėjus keletui valandų šunys noriai ėda. Jei priepuoliai būna ypač sunkūs ir ilgai trunkantys – šuo ilgai būna išsekęs. Pasekmės: nors ir nežymiai, bet nuolat lėtėja reakcija, šuo darosi sunkiau prognozuojamas, neretai irzlus ir piktas. Vis dėlto tokius pokyčius galima pastebėti pusmečio, metų bėgyje, jei priepuolių nebūna labai daug.

Kaip nustatyti, kad šuniui įvyko epilepsijos priepuolis? Kartais tai būna sunku nustatyti – pavyzdžiui, vieni žmonės net neįtarė, kad apdraskytas baldas ar siena ir ištaškytos šlapimo balos, rastos grįžus iš darbo, yra šuns epilepsijos priepuolių pasekmė. Šuns šeimininkai įtarinėjo kerštingumą, šlapimo takų problemas ir t. t., nes grįžus namo šuo būdavo normalius. Galų gale priepuolis ištiko šunį prie jų. Epilepsijos tipai yra du – pirminė/paveldima ir antrinė/įgyta arba nepaveldima.

Antrinė epilepsija įtariama, kai šuo turėjęs rimtas galvos smegenų traumas, sumušimus, milžinišką ilgalaikį stresą, išsekimą po gimdymo ar ligos, kai sutirnka medžiagų apykaitos procesai (ypač mineralinių medžiagų).

Taigi, jei šuo patyrė traukulius su ar be sąmonės sutrikimo, su ar be pasišlapinimo ar pasituštinimo, jei šeimininkas pastebėjo keistus veido raumenų ar vienos/kelių galūnių patrūkčiojimus, keistus galvos “papurtymus”, rekomenduojama atlikti tyrimus dėl galimos epilepsijos. Tokiu atveju svarbu išsiaiškinti, ar tikrai tie traukuliai buvo dėl epilepsijos, ar dėl kitų priežasčių. Epilepsijos diagnostikoje yra svarbūs:
klinika – anamnezėje išsiaiškinti, kad yra priepuoliai, kurie gali buti labai įvairūs – su ar be sąmonės netekimų, su ar be pasišlapinimų, pasituštinimų ir tt.

– elektroencefalografija. Tai pats pagrindinis tyrimas, kurio metu miegančiam šuniui registruojamas galvos smegenų elektrinis aktyvumas. Dedami elektrodai ant galvos, kurie popieriaus lape ar monitoriuje rašo tam tikras kreives. Tyrimo metu priepuolis gali ir neįvykti. Tačiau jei individas turi epilepsiją, dažnai užregistuojami tam tikri epileptiforminiai iškrūviai. Tyrimas atliekamas užsienyje (kol kas artimiausia vieta Suomijoje). Elektroencefalografija parodo, kad epilepsija yra, bet neparodo jos paveldimumo. Šis tyrimas padeda, jei žmogus abejoja ar tai, kas vyksta su jo šunimi, yra epilepsija;

galvos smegenų vaizdiniai tyrimai – tokie kaip kompiuterinė tomografija ar magnetinio rezonanso tyrimas (mūsuose taip pat greičiausiai neatliekami). Jų metu galima nustatyti simptominę epilepsiją, t. y. įgytą, o ne paveldimą. Jei tyrimo metu randamas auglys ar trauminiai pakitimai, buvusi kraujosrūva, galima sakyti, kad tai greičiausiai įgyta epilepsija;

kiti tyrimai, rodantys, kad galbūt traukuliai sukelti elektrolitų disbalanso pasekoje. Tokiu atveju tiriama: kalcio kiekis, gliukozės kiekis ir t. t. Jei tyrimų metu taip pat nustatoma norma, atmetamos šios traukulių priežastys;

– pats pagrindinis paveldimos epilepsijos nustatymo būdas yra šeimyninės anamnezės išsiaiškinimas – t. y. jei šuo turėjo traukulius ir po to pasiaiškinus nustatyta, kad giminėje buvo ne vienas toks atvejis, epilepsija greičiausiai yra paveldėta).

TAIGI:

  • Elektroencefalografija parodo, kad epilepsija yra, bet neparodo jos paveldimumo. 
  • Vaizdiniai galvos smegenų tyrimai gali patvirtinti ne paveldimas epilepsijos priežastis.
  • Daugiau atvejų šuns giminėje greičiausiai rodo apie paveldimą epilepsiją.

Kartais pogimdyminį kalės periodą ir ko metu pasireiškiančius simptomus galima supainioti su epilepsijos priepuoliais. Reikia žinoti, kad po sunkesnio gimdymo ar maitinant šuniukus per pirmas savaites po gimdymo kalė netenka didelio kiekio kalcio ir kitų mineralinių medžiagų. Dėl to kalytę gali ištikti pogimdyminė eklampsija. Tai panašu į epilepsiją – trūkčiojimas, nervingumas, blaškymasis, sunkesniais atvejais traukuliai, sąmonės praradimas. Negydant kalė gaišta per artimiausiais paras. Tačiau šios ligos atveju paprastai pakanka netgi vienkartinės kalcio prepratų injekcijos ir šuniui priepuolis baigiasi. Jeigu šuo sąmoningas, tai netgi efektyviau veikia kalcio preparatai tabletėmis (bet būtinai veterinariai). Taigi, nereikėtų painioti tikrosios epilepsijos su eklamsija, nes tai visiškai skirtingi dalykai. Prie eklampsijos traukuliai tolygiai stiprėja ir baigiasi šuns mirtimi negydant. Epilepsijos atveju priepuolis (net ir ilgas) vis tiek baigiasi ir šuo daugiau ar mažiaus atsistato. Kita vertus, nervinis ir fizinis išsekimas dėl gimdymo ir laktacijos (tai yra didelis krūvis ir nervų sistemai) gali išryškinti tikruosius epilepsijos priepuolius, kurie iki tol gal ir buvo, bet tokie nežymūs, kad šeimininkai neatkreipė dėmesio.

Ar gali babeziozė sukelti epilepsiją?

Nėra įrodyta, kad babezijos kaip nors paveikia nervinį audinį ir nervų funkcijas (o epilepsija, pirmiausia, yra nervinė, smegenų liga). Įtarimas, kad po 1-2 mėn. po babeziozės persirgimo babezijos įtakoja epilepsijos priepuolis, yra ginčytinas. Babezijos neįtakoja nei pirminės, nei antrinės epilepsijos priepuolio. Babezijos gali pakenkti inkstų, kepenų funkciją. Todėl patartina praėjus kuriam laikui po pasveikimo po babeziozės pasidaryti kraujo tyrimus – išsitirti inkstų, kepenų funkcijas.

© Parengė ir susistemino Rima Povilionienė, 2009

© www.super-retriveriai.lt, 2009

Svetainėje www.super-retriveriai.lt esančią tekstinę, grafinę, vaizdo informaciją kopijuoti, publikuoti, kitaip platinti be raštiško svetainės administratoriaus sutikimo griežtai draudžiama!