Pagrindinės taisyklės kaip vadovauti šuniui

Medžiaga pateikiama iš tinklapio, kuriame publikuojami Airijoje gyvenančios biologės, besidominčios šunų psichologija, R. Sailor išsamūs ir informatyvūs patarimai

Norint, kad šuniukas išaugtų klusnus ir būtų lengva jį mokyti, visų pirma reikia tapti vadu. Visi šeimos nariai turi buti aukščiau už šunį. Šuo gimsta pasiruošęs užimti bet kurį hierarchijos laiptelį, nuo vado iki paties žemiausio gaujos nario ir kuo puikiausiai jaučiasi būdamas ir ant paties žemiausio laiptelio jei tik ta vieta buna griežtai nustatyta ir nekintama. Vilkų gaujoje būna griežtai nustatytos taisyklės ir visi gaujos nariai jų laikosi, nes nesilaikantys taisyklių yra terorizuojami ir išvaromi iš gaujos. Tai vilkui beveik garantuoja mirtį. Šunys apie 85% kartoja vilkų elgseną, todėl jie prisitaiko prie bet kokių taisyklių, svarbiausia kad jos butu visada tokios pat. Jei taisyklės kaitaliojamos tada šuo nebesupranta ko iš jo reikalaujama ir jį apima stresas. Tada šuo darosi isteriškas, agresyvus ir pavojingas aplinkiniams ar net sau. Jei šuo užima vado vietą tada jis pradeda nustatinėti taisykles, o jei žemesni gaujos nariai bando nepaklusti juos terorizuoja. Tokie šunys darosi geriausiu atveju neklusnūs ir atrodo kvaili, blogiausiu atveju pavojingi šeimininkui (pavojingų veislių).

Kaip tapti vadu?

1. Vadas ėda pirmas. Vilkų gaujoje visada pirmas ėda vadas, kartu su juo jo vilkė, o po jų kiti gaujos nariai pagal išsikovotą vietą. Šeima kurioje gyvena šuo jam yra jo gauja, todėl žmonės turi pavalgyti pirmi, o tik po to maitinti šunį. Maisto kokybė nesvarbu, svarbu tik eiliškumas. Kai kurie žmonės gaili „alkanų“ šuniukų ir maitina šunį prieš tai kai valgo žmonės, kad kai jie valgys šunelis būtų sotus. Tokių atveju šuniui parodomi nuolankumo ženklai atiduodant „geriausią“ grobio dalį. Jis jaučiasi turintis teisę į likusį maistą ir nors paėdęs vis tiek prašinėja kąsnelių nuo stalo. Net jei nenorite tuo metu valgyti, o šunį reikia pamaitinti, jam matant suvalgykite nors gabalėlį duonos ar dar ką nors ir po to duokite maistą šuniui. Laikantis šios taisyklės patogu atiduoti šuniui ir likučius nuo žmonių maisto, galima juos paduoti kartu su įprastu maistu.

2. Vilkų gaujos nariai prie vado eina nuleidę galvą ir nežiūrėdami vadui į akis. Kai kurie žmonės daro klaidą vedžiodami šunį. Šuo nubėga kiek į priekį, o šeimininkas eina iš paskos nuleidęs galvą, arba šuo užlipa laiptais į viršų ir laukia šeimininko, o jis eina žiūrėdamas sau po kojomis. Taip šeimininkas rodo šuniui nuolankumą pripažindamas kad šuo aukščiau jo. Einant prie šuns reikia rodyti vado pozą (iškelta galva, žvilgsnis šuniui į akis ar aukščiau, tik ne žemiau). Jei norite eiti nuleidę galvą neleiskite šuniui eiti priekyje jūsų.

3. Vadas renkasi poilsio vietą ir gali pasirinkti bet kurią, o kiti negali pretenduoti į vado vietą. Todėl jei šuo stumdamas šeimininką stengiasi užlipti ant šeimininko mėgstamiausio fotelio, jam to jokiu būdu negalima leisti, o šeimininkas kartas nuo karto gali atsisėsti ant šuns guolio, pastumdamas šunį, ir jį švelniai paniurkyti.

4. Siauru taku vilkų vadas eina pirmas. Pro siaurą praėjimą pvz. duris, laiptus šuo dažnai braunasi pro šeimininko kojas jį stumdamas kad tik pralįstų pirmas. Jei šeimininkas tą leidžia praranda dalį vado autoriteto. Jei šuo bando prasibrauti pirmas jį reikia nustumti ir praeiti pirmam tik tada leisti praeiti šuniui. Nebent yra pasakyta komanda kad eitų pirmas. Reikia neleisti kad šuo brautųsi pro kojas stumdamas šeimininką.

5. Bendravimo laiką nustato vadas. Bendraukite su šuniu tada kai to norite, o ne tada kai to nori šuo. Jei šuo reikalauja dėmesio kai šeimininkas to nesiūlė nebendraukite su juo, net jei jau norėjote pažaisti su šuniu bet dar šuns nepakvietėt. Liepkit šuniui pasitraukti arba tiesiog ignoruokite jį ir tik tada kai šuo nebereikalaus dėmesio galite pakviesti šunį ir pažaisti su juo.

6. Žaidimuose visada nugalėti turite jūs o ne šuo. Pasirinkite tik tuos žaidimus kuriuose tikrai galite nugalėti.
7. Jei šuo kurioje nors vietoje jums trukdo priverskite šunį pasitraukti. Trauktis privalo šuo, ne šeimininkas apeiti šunį.

8. Taisykles nustato vadas. Nuo pat pirmos dienos nuspręskite kas jūsų šuniui leidžiama, o kas griežtai draudžiama ir savo sprendimo niekada nekeiskite. Šuns širdis kupina meilės, atsidavimo ir noro jus pradžiuginti, įtikti savo vadui, o psichika tokia lanksti, kad turbūt nėra sąlygų prie kurių šuo neprisitaikytų. Bet jeigu taisyklės, leidimai ir draudimai priklausys nuo jūsų užgaidų, jūs ne tik prarasite bet kokį autoritetą savo šuns akyse, bet ir sukelsite jam daug visiškai nereikalingo sielvarto, kuo gi vargšas taip prasikalto, kad šiandien jam neleidžiama daryti to, kas buvo galima vakar? Dar blogiau jeigu draudimų ir leidimų taisyklių paisys ne visi šeimos nariai. Dažnai šeimoje atsiranda „geradaris“, besistengiantis šunį papirkti slapčia kaišiojamais kąsneliais nuo stalo ar kitomis „malonėmis“. Bet šuns meilės nenupirksi, kaip ir jokios kitos. Šuo nepaprastai pastabus, protingas ir gudrus padaras. Supratęs, kad taisyklės nėra tokios jau amžinos ir nepajudinamos, turėdamas šunišką sugebėjimą analizuoti faktus irdaryti logiškas išvadas, pradės keisti taisykles savo naudai. Į darbą bus paleisti pataikavimai, meilikavimai, pagraudenimai ir netgi grasinimai.Ir jokių nuolaidų ar pasiteisinimų, ką čia supranta šuo.Šunys gudrūs, o be to, apmąstymams laiko turi žymiai daugiau už mus. Siekdami sau naudos, puikai sugeba išnaudoti mūsų silpnybes ir netgi apsimesti kvailesniais negu yra, jeigu tik to pageidausime ir tiesiogiai ar ne, už tokį „kvailumą“ skatinsime.
Visus leidimus ar draudimus būtina apgalvoti iš anksto, atsižvelgiant į šuns veislę, veislei būdingą charakterį ir savo gyvenimo būdą. Bet kokiu atveju sprendimą priima šuns šeimininkas ir viskas priklauso tik nuo jo valios:kas pasakė, kad šunims turi būti uždrausta miegoti šeimininko lovoje? O jeigu jums patinka ant kelių priešais televizorių įsįtaisęs pudeliukas ar jūsų kojūgalyje jaukiai knarkiantis mopsas? Turite teisę. Bet ar tikrai patogiai jausitės kai tą patį bandys padaryti senbernaras ar apie 100kg sveriantis mastifas? Ir visą naktį kraupiai kauks negavęs to prie ko buvo įpratęs. O juk jie tikrai nekalti, kad tokie užaugo – žmogus juos taip augino, todėl ir privalote pasirūpinti, ne vien savo, bet ir jų gera savijauta. Nuo tos dienos,kai į savo namus parsinešėte šiltą kamuolėlį.
Atminkite seną patarimą ir nesužmoginkite šuns. Nepriskirkite jam žmogiškų elgesio motyvų, o svarbiausia, neteiskite pagal žmogiškos moralės normas.Nors šiolaikinė gyvūnų psichologija šį teiginį smarkiai pakoregavo ir neginčijamai įrodė, kad šunys sugeba beveik žmogiškai protauti, kad jiems būdinga dauguma mums pažįstamų emocijų (nusivylimas, džiaugsmas, ilgesys, nuoskauda, viltis bei keršto troškimas) tačiau skirtumų tarp mūsų tikrai niekas nepanaikino ir atsakomybės nuo žmogaus pečių ant šuniškos galvelės neperkėlė. Šuo nesiekia jūsų pažeminti ar įžeisti, negali išduoti, iškeisti į kitą ar būti jums neištikimas ir t.t. Nors teiginys, kad šuo tėra instinktų ir refleksų valdoma gyva mašina, seniai išmestas į mokslo sąvartyną, bet tokie kėslai šuniui tikrai nebūdingi, jų nėra šuniško elgesio programoje. Tai grynai žmogiškas elgesys, kurio motyvai grindžiami atitinkamomis taisyklėmis,signalais ir ženklais, vienos ar kitos žmonių bendruomenės priimtais visuotiniu susitarimu per tam tikrą laiką.Bendravimo ir bendro gyvenimo pagrindas – kompromisas. Šuo prisitaiko prie žmogaus, žmogus- prie šuns. Visai nesunku su šunimi rasti kompromisą, tereikia išmokti sutartinę šunų kalbą, tvirtai įsisąmoninti šunų bendruomenėje galiojančias normas ir griežtai jų laikytis, kaip ir šuo griežtai laikosi jam nustatytų taisyklių, savaip jas suprasdamas ir įsisąmonindamas. Tik žmogiškų, sutartinių moralės ir mandagumo normų šuo nesuvoks niekada, nes šuns elgesį vienoda dalimi lemia mūsų auklėjimas ir jo įgimtos instinktyvios elgesio programos – ta šuniška moralė, kuri skirtingai nuo mūsiškės, nesikeičia jau milijonus metų, galioja visur be išimties, visose šalyse ir kultūrose.

Atidžiai stebėkite savo šunį. Iš šuns galima pasimokyti atidumo ir pastabumo. Šunys išmoksta mus suprasti, perpranta mūsų mintis, nuotaiką ir kalbą. Šunys neklysdami nuspėja mūsų ketinimus iš tokių menkų gestų, ilgainiui tapusių neatsiejama mūsų gyvenimo ir sielos dalimi, kurių patys net nepastebime.Tokį šuns sužmogėjimą priimame kaip savaime suprantamą dalyką, niekada nesusimąstydami, kiek jis gyvūnui kainuoja, kokių pastangų reikalauja. Savo nepaprastais sugebėjimais šunys priverčia mus užmiršti kokie esame skirtingi. Pasistenkite ir jūs stebėdami savo šunį jį suprasti ir jūsų bendravimas bus išties nepaprastas.

Nelokite ant šuns. Dažnas veislės standarte ar dresūros instrukcijoje perskaitęs, kad šuniui reikia tvirtos rankos, griežtumo ar dar ko nors panašaus, pradeda savo šunį vos ne terorizuoti. Tai neleistina , žalinga, o rimtų veislių šunims net ir pavojinga. Neverta tvirtumo ir griežtumo painioti su teroru šuns dantys tikrai stipresni ir moralės normos jais pasinaudoti šuniui tikrai netrukdo. Nuoseklumas tai viskas ko reikia nuo pirmosios dienos. Terorizuojamas šuo tampa irzlus, agresyvus ir pavojingas. Teroras nereiškia vien fizinių bausmių -nuolat suirzęs balsas, barniai namuose, kaitaliojamos komandos, taisyklės, leidimai, draudimai ir kt.sukuria aplinką, kurioje šuo nebegali susivokti, nes viskas ką bedarytų, yra blogai, jis jaučiasi nereikalingas ir privalo išeiti.
Mylėkite savo šunį, bent jau truputėlį daugiau nei savo kilimus, batus ir baldus. Net jei tai rankų darbo kilimai, antikvariniai baldai ir žinomiausių mados namų batai. Likimas į jūsų rankas įteikė gyvą stebuklą – mokėkite juo džiaugtis, vertinkite ir gerbkite, o svarbiausia – mylėkite (nors nepamirškite, kad jūs vadas). Nesidrovėkite jam parodyti savo meilės, girkite ir skatinkite kuo dosniau už bet kokį jums patinkantį poelgį arba šiaip (jei jis ką tik nepasielgė netinkamai). Džiaukitės šuns pasiekimais ir juo pačiu, neleiskite nė sekundei suabejoti, kad jis yra jūsų brangiausias, mylimiausias, gražiausias, protingiausias ir koks tik dar gali būti šuo. Patikėkite, iš kailio išsiners, norėdamas patvirtinti tokią jūsų nuomonę apie jį. Neskaudinkite jo be reikalo. Jūsų griežtas balsas jam bausmė, o jūsų nemeilė tragedija. Elkitės kilniai ir dosniai, juk jūs žmogus. Jūs turite šeimą, draugus, knygas, muziką, televizorių ir t.t., o šuo teturi jus. Jis laukia tik jūsų, o sulaukęs skuba pasitikti.

Nepamirškite, kad vadas turite būti jūs, o jūsų šuo turi likti pats žemiausias gaujos narys.
Vienas iš įgimtų elgesio ypatumų yra šuns poreikis gyventi gaujoje, darnioje bendram tikslui – išgyventi sutelktoje komandoje ir susirasti joje savo vietą. Lygiai toks pat įgimtas, jokiu auklėjimu, jokia dresūra neišdildomas yra ir šuns siekimas gaujos hierarchijoje išsikovoti kuo aukštesnį laiptelį. Nuolatinės negailestingos varžybos dėl kiekvieno hierarchijos laiptelio užtikrina, kad aukščiausią pakopą neabejotinai užims stipriausias, sumaniausias ir protingiausias vadas, sugebėsiantis aprūpinti silpnesniuosius maistu, apginti nuo pavojų ir išsaugoti išlikimui būtiną drausmę. Paklusdamas gaujos ir hierarchijos instinktui, jaunas šuo neišvengiamai bandys išsikovoti lyderio poziciją ar bent jau aukštesnę pakopą žmonių šeimoje, kurią jis visai pagrįstai laiko savo gauja. Jei šuniui tai pavyksta, šeimininkų gyvenimas virsta tikra kankyne. Todėl šuniui šeimoje neišvengiamai tenka skirti žemiausia hierarchijos laiptelį. Tai nereiškia, kad šuo bus visų engiamas, įbaugintas ir užguitas pastumdėlis. Šuo užims jauniausio, priklausomo nuo kitų, tačiau mylimo, globojamo ir reikalingo šeimos – gaujos nario vietą.

Turbūt visi esame matę šeimų, kuriose šeimininkauja šuo. Ypač daug tokių istorijų prisiklauso profesionalūs dresuotojai. Eilinį kartą skaitydami paskaitą apie tai, kaip sutramdyti urzgiantį, kandantį ir jokių komandų girdėti nenorintį šunį, jie išgirsta vieną ir tą patį pasiteisinimą:“Kaip galima skriausti ir engti vargšą, bejėgį gyvulėlį?“ Širdis ir sąžinė neleidžia pasinaudoti neabejotinu žmogišku pranašumu. Šuo šeimos narys ir žmogaus draugas. Neverta apgaudinėti savęs ir klaidinti šuns, nes mes nelygūs. Šis akivaizdus faktas gali kelti vidinį protestą, bet mąstyti derėtų blaiviai ir svarbiausia iki galo. Žmogų ir šunį sieja ne draugystė. Juos sieja žmogiška atsakomybė ir abipusė meilė – vienintelis lygybės nereikalaujantis jausmas. Būtent meilės ir atsakomybės vedinas, kiekvienas šeimininkas privalo pastatyti savo šunį ant žemiausios šeimyninės hierarchijos pakopos ir laikyti jį ten ligi pat jo dienų galo, tuo labiau, kad užimdamas jam skirtą vietą, šuo tikrai nesijaus nei nuskriaustas nei nelaimingas. Hierarchijos jausmas šuniui yra įgimtas. Pati gamta paruošė jį užimti bet kurį laiptelį, nuo valdovo sosto iki „šuns vietos“.

Reikalaukite, kad šuo vykdytų visas komandas visur ir vykdytų jas tiksliai, būtent taip kaip liepėte. Toks nuoseklumas niekuomet neleis šuniui suabejoti jūsų autoritetu ir visada žinos kaip jam elgtis kad jums įtiktų ir visada būtų geras ir mylimas šuo. Žinoma, tai reikalauja šiokio tokio susikaupimo ir valios pastangų, bet jos atsiperka – šunys myli stiprius, valingus ir neagresyvius žmones. Neduokite šuniui komandų, kurių jis negali įvykdyti. Bausmės ir paskatinimai visada turi būti tie patys. Šuo visada turi žinoti ar gerai jis pasielgė ar patenkintas vadas. Už prasižengimus bauskite visada ir nedelsiant. Atidėta bausmė (nors ir 5 minutėms) jau ne bausmė, o nepelnytas kankinimas. Šuo turi puikią atmintį, jis puikiai atsimena jūsų reakciją į bet kurį savo poelgį. Jei vakar jis nugvelbė nuo stalo gabalą dešros ir jūs nieko nesakėte, o šiandien už tokį pat poelgį išbarėte, šuo supras, kad nuo stalo imti, kartais galima, kartais draudžiama, o kodėl jis nesupras. Todėl visiems laikams šuniškoje galvelėje įstrigs labai žmogiškas troškimas pabandyti dar kartą – o jeigu išdegs? Venkite fizinių bausmių. Yra šunų, kuriems sudrausminti užtenka vien griežto žvilgsnio ar balso, kitiems reikia skambaus pliaukštelėjimo laikraščiu ar polietileniniu maišeliu (šie garsai šuniui labai baisiai skamba). Fizinių bausmių galima griebtis tik tada kai jos absoliučiai neišvengiamos (pavyzdžiui jei šuo bando kąsti šeimininkui) tada reikia reaguoti staigiai be jokio atsitraukimo, drąsiai, skaudžiai ir be pasigailėjimo, bet tik pamačius, kad šuo pasiduoda reikia tuoj pat nutraukti puolimą. Nors tinkamai auklėjamiems šunims, kuriems nuo mažens neleidžiama suabejoti šeimininko autoritetu tokio karo neprireikia. Geriausia nuo pat mažo šunyčio jį taip psichologiškai paveikti, kad jis net nepanorėtų suabejoti, kas stipresnis ir gudresnis.

Šuniui nesunku laikytis taisyklių, tai gerokai sunkiau pačiam žmogui. Dažnai žmonės taip nori padaryti vieną ar kitą nuolaidą, išimtį savo nustatytoms taisyklėms mylimam gyvūnui. Galima tai padaryti, bet… reika laikytis išimčių taisyklės. Kiekvienai nuolaidai sugalvokite komandas ir leiskite nusižengti taisyklėms tik pagal jas. Pvz. jūs neleidžiate savo šuniui lipti ant lovos bet kartais užeina noras užsitempti jį ant lovos ir padūkti ar šiaip paglostyti. Neleiskite ir toliau lipti jam ant lovos bet sugalvokite komandą pvz. „op“ ar pan. Jei šuo nori lipti ant lovos ne pagal komandą numeskite jį nuo lovos ir griežtai pasakykite „negalima“ (ar kaip kitaip, tai priklauso tik nuo jūsų sugalvotų komandų), net jei jau norėjote pasakyti „op“ bet nepasakėte. Jei pasakėte „op“ ir jei šuo nelipa ant lovos užsitempkite jį ten. Tai galioja visoms nuolaidoms ir visoms komandoms.
Kai pradedate šunį mokyti įvairių komandų, mokymui galioja tos pačios taisyklės. Jei pasakote komandą priverskite šunį ją įvykdyti net jei tai pareikalautų nors ir pusdienio ir visų jūsų pastangų. Jei tuo metu neturite tam laiko, jėgų ar tiesiog nuotaikos net nepradėkit mokyti. Už teisingai atliktą komandą būtinai šunį paskatinkite, pagirkite ar duokite skanėstą. Jei vieną kartą nusileisite tai kitą kartą bus daug sunkiau išreikalauti komandų vykdymo. O po kiekvieno laimėjimo bus vis lengviau.
Be pasivaikščiojimų ar pabėgiojimų kartu su šuniu labai svarbi fizinio krūvio forma yra žaidimai. Nesvarbu, kokie – su kamuoliu, pagaliu, virve, slėpynės ar pan. Dresūros ir treniruotės – irgi žaidimai, tik su griežtomis taisyklėmis. Žaidimų metu stimuluojama šuns protinė veikla, ir jie turi labai didelę reikšmę šeimininkų ir šuns santykiams bei įtvirtina vadovaujančią šeimininko padėtį. Labai svarbu laikytis taisyklės, kad visus žaidimus pradeda ir baigia ne šuo, o šeimininkas. Kol šuniukas mažas ir į lauką nevedžiojamas, žaisti su juo reikia namuose. Pradėjus šuniuką vedžioti į lauką, žaidimus reikėtų palaipsniui perkelti į lauką. Tada šuniukui lauke su šeimininku bus įdomu ir jam kils mažiau pagundų pačiam susirasti kokį nors užsiėmimą, ir netruks suprasti, kad žaidimams skirtas laukas, todėl netrukdys namuose. Daugelis žmonių skundžiasi, kad namie šuo noriai žaidžia su žaisliukais ar įvairius žaidimus, o išvestas į lauką tais pačiais žaislais ar žaidimais visiškai nesidomi, o lekia pas kitus šunis, žmones, kates ar pan. O ko gi jam skubėti prie tų žaislų ar žaidimų lauke, jei grįžęs namo jis vis tiek juos ras, taip kad lauke būtinai pasinaudos proga susirasti ir išbandyti kitokį užsiėmimą. Taip kad norint lauke patraukti ir išlaikyti savo šuns dėmesį kokiu nors žaisliuku ar žaidimu, tas žaislas ar žaidimas namuose jam turi būti neprieinamas (pvz., mėgstamiausio žaislo namie šuo turi net nematyti), be to, reikia duoti šuniui suprasti, kad net lauke tas žaislas prilauso ne šuniui, o šeimininkui. Šeimininkas žaislą turi kontroliuoti didesnę laiko dalį, šuo turi bet kada šeimininkui atiduoti žaislą, ir šeimininkas turėtų nutraukti žaidimą ir paslėpti žaislą, nelaukdamas, kol jis šuniui nusibos, o tuo metu, kai šuo dar bus juo pilnai susidomėjęs.

 Apie drausmę ir discipliną bei nuobaudas

Kiekvienam šuniui reikalinga drausmė ir disciplina. Daugelis žmonių tai klaidingai supranta kaip dresūrą. Iš tikrųjų drausmė ir dresūra yra skirtingi dalykai. Drausmė yra šuns paklusimas vadui (šeimininkui ar vyriausiam šuniui gaujoje), kurį šuo atlieka laisvanoriškai ir nesiginčydamas, nes pripažįsta vado sprendimus. Dresūra – tai išmoktas elgesys, dažnai nebūdingas šuniui ir nelabai natūralus, bet tenkinantis žmogaus norus ir poreikius, kai yra griežtai nustatytos komandos ir paskatinimas už jų įvykdymą. Dresūra yra geras ir naudingas dalykas, bet ne visiems šunims ir šunų šeimininkams jos reikia. Didžiajai daugumai nereikia išmuštruoto šuns, žaibiškai ir tiksliai vykdančio komandas, jiems užtenka to, kad šuo visada būtų valdomas ir lengvai paklsutų, nebūtinai griežtoms komandoms, bet dažniau paprastiems ženklams ar žodžiams Tai įmanoma pasiekti be specialios dresūros. Gamtoje šuo natūraliai klauso vado, ir gamtoje ar gaujoje vilkai ar šunys vieni kitų nemoko, naudodami pagyrimus ar paskatinimus maistu, tačiau visi gaujos nariai išmoksta besąlygiškai klausyti vado. Tačiau dresūra irgi yra naudinga, net jeigu ir šuo neruošiamas specialioms užduotims ar veiklai. Dresūroje žmogus pirmiausiai sužino, kaip vadovauti šuniui ir jį valdyti, o jei jam ir jo šuniui patinka griežtos žaidimo taisyklės (nes gera dresūra turi būti atliekama kaip žaidimas, kad šuniui būtų įdomu) ir juos apima azartas, galima toliau tęsti veiklą sportuojant su šunimi ir dalyvauti įvairiausiose specializuotose varžybose (paklusnumo, agility, ir t. t.), be to, išmokyti savo šunį įvairiausių triukų ir t. t.

Šuo šeimininko klausys tada, jei jį pripažins vadu. Vadas nustato taisykles ir jų nekeičia. Gamtoje vadu tampa tas, kuris yra stipriausias – dažnai ir fiziškai, bet tai nėra svarbiausias dalykas. Svarbiausias čia yra psichologinis tvirtumas. Vadas visose situacijose išlieka ramus ir užtikrintas savo sprendimais, veiksmais ir, svarbiausia, savo sugebėjimu valdyti situaciją. Bet kokia įtampa, nervavimasis, baiminimasis, net ir pyktis rodo, kad gyvūnas (ar žmogus) yra neužtikrintas savo teisumu ar valdžia, ir kiti gaujos nariai tuoj pat tai pajunta kaip silpnumo pasireiškimą. Kadangi abejojantis ir neužtikrintas gyvūnas gaujai vadovauti negali, kiti tuoj pat ima konkuruoti dėl valdžios ir dažnai kuris nors perima vadovavimą. Tai ir yra pagrindinė priežastis, kodėl žmonėms dažnai sunkiai sekasi vadovauti savo šunims (arba apskritai, arba tik tam tikrose situacijose), ir net dresūra bei išmoktis komandos bet dresuotojų siūlomo drausminimo metodai tam nepadeda ar neveikia tam tikrose situacijose. Ramus ir užtikrintas vadovavimas yra dominavimas. Daugelis klaidingai mano, kad dominavimas būtinai reiškia agresyvumą. Deja, taip nėra. Dominuoti puikiausiai galima ir ramiai.

Todėl pirma ir svarbiausia taisyklė – vadas visose situacijose jaučiasi ramiai, bet tvirtai ir užtikrintai. Tai, kad šuo neklauso net ir išmoktų komandų, dažniausia būna ne šuns, o šeimininko kaltė. Jei tik šeimininkas bus įsitempęs, nervuosis, baiminsis dėl šuns elgesio tam tikroje situacijoje ar pyks, šuo iš karto tai pajus ir netruks pasinaudoti šeimininko rodomu silpnumu. Jeigu gamtoje vilkas ar šuo pasielgia netinkamai, vadas nesinervuoja, o ramiai ir tvirtai pakoreguoja jo elgesį, duodamas suprasti, kad elgesys nepriimtinas. Žmonės dažnai labai stengiasi suvaldyti šunį, bet labiau koncentruojasi į pyktį, negu į vidinę ramybę ir tvirtumą. O šuo neklauso, nes nejaučia ramaus užtikrintumo iš šeimininko pusės, tada šeimininkas dar labiau nervuojasi, ir ima bausti šunį, dažnai net fizinėmis bausmėnis. Taip elgiantis, būna sunku tiek šeimininkui, tiek šuniui, nes jei šuo galiausiai paklus, jis tai greičiausiai padarys iš baimės. O stipresnio charakterio šuniui tokie drausminimo metodai gali išprovokuoti agresiją, ko pasėkoje šeimininkas ims taikyti dar griežtesnes fizines bausmes. Paklusimas iš baimės su laisvanorišku paklusimu iš pagarbos vadui nieko bendro neturi. Todėl norint, kad šuo šeimininką gerbtų kaip vadą, šeimininkas pirmiausiai turi išmokti valdyti savo emocijas ir neabejoti savo sugebėjimu ramiai ir užtikrintai kontroliuoti bet kokią situaciją, kai šalia yra jo šuo. Tikriausiai iš karto to pasiekti nepavyks, bet nieko baisaus. Svarbu, kad tvirtai siektumėte tikslo. Ir pradėkite mokytis pačiose paprasčiausiose situacijose, kur jaučiatės labiausiai užtikrinti (namuose, aptvertoje teritorijoje, ten, kur nėra pašalinių dirgiklių, kai laikote šunį už pavadėlio ir t.t.). Pasitikėjimas savo jėgomis atsiras palaipsniui, ir po kiekvienos pergalės (ne tiek prieš šunį, kiek prieš save), jis tik stiprės, šuo netruks tai pajusti, o jūs – pamatyti rezultatus. Tai pastebi žmonės, pradėję lankyti dresūros užsiėmimus – kuo ramiau ir užtikrinčiau elgiesi, tuo geriau sekasi dresūroje.

Ramus ir užtikrintas žmogaus elgesys duoda geresnių rezultatų ir su kitais gyvūnais, taip pat ir paukščiais. Jeigu jaukinate paukštį ar jį ko nors mokote, pasistenkite visada elgtis ramiai ir užtikrintai (tik neagresyviai, kaip ir su šunimis). Tada ir paukšitis bus ramesnis. Jei tik baiminsitės, kad neišąsdintumėt paukščio ar dėl kitokios jo reakcijos, paukštis tai pajus ir rezultatas bus priešingas, negu tikitės, todėl visas procesas gali užsitęsti.

Antra taisyklė – visada ramiau suvaldyti ir priversti paklusti ramų gyvūną, negu tą, kuris yra susijaudinęs ir budrus. Ramus ir atsipalaidavęs gyvūnas mažiau priešinsis ir lengviau pasiduos vado įtakai. Todėl stenkitės ko nors mokinti (primenu, kalba eina apie paprastą paklusnumą, ne apie dresūrą) ar spręsti problemišką šuns elgseną tada, kai jis nusiraminęs. Todėl išmokyti šunį nusiraminti. Pirmiausiai pire maisto dubenėlio (neduokite jam maisto tol, kol jis bus susijaudinęs ir visiap rodys, kad nori kuo greičiau tą maistą gauti, dubenėlį su maistu jam padėkite tik tada, kai jis sėdės ir ramiai lauks), tada prie durų, kai norėsite jį kurnors išsivesti (į kitą kambarį ar pasivaikščiojimui), prie žaisliuko ir t.t. Šitoks ramus laukimas išmoko šunį užsitarnauti (užsidirbti) įvairius dalykus, kas gamtoje vyksta natūraliai, ir paklusti šeimininko taisyklėms – moko šuniuką drausmės.
Šuns paklusnumas būna ramus ir aktyvus. Ramus paklusnumas yra tada, kai šuo pilnai atsipaidavęs pasitiki vado sprendimais ir jiems palūsta. Aktyvus paklusnumas bus tada, kai šuo vykdo įvairias užduotis (gamtoje – medžioklėje, su žmogumi – dresūroje ir darbe). Išmokite atpažinti ramų šuns paklusnumą – kasdieniniame gyvenime jis svarbiausias. Ramų paklusnumą parodo šiek tiek nuleista šuns galva, ramus kvėpavimas, šiek tiek nukreiptos atgal ausys, ir normaliame aukštyje laikoma uodega (aukštai iškelta uodega rodo susijaudinimą ir budrumą, o pabrukta uodega – baimę). Kad ir kokioje situacijoje norėsite suvaldyti šunį, stenkitės pasiekti, kad šuo jums rodytų ramų paklusnumą (tai yra natūrali šuns reakcija į ramų ir užtikrintą vadovavimą).

Kai kas išsigąsta, išgirdęs terminą „ramus paklusnumas“, nes neteisingai tapatina jį su vergišku paklusnumu. Ramus paklusnumas – normali gyvūno būsena, kai jis visiškai atsipalaidavęs, ramus ir pasitiki vadu ir yra atviras jo perduodamai informacijai. Kad geriau suvoktumėte, duosiu ramaus paklusnumo pavyzdį iš žmonių gyvenimo. Kai einate mokytis vairuoti su instruktoriumi, demonstruojate ramų paklusnumą – elgiatės ramiai, nes pasitikite instruktoriumi ir pasiruošę priimti jo pateikiamą informaciją ir nurodymus. Toks pats ramus, tik jau šuns, paklusnumas, reikalingas mokant šunį kasdieninio elgesio taisyklių. Mokydami šunį tam tikro elgesio ramaus paklusnumo būsenoje, susidursite su mažiausiu galimu pasipriešinimu – t.y., eisite natūraliausiu keliu – kartu su gamta, o ne prieš gamtą.

Trečia taisyklė – gaujoje visus sprendmus priima vadas. Daugelis žmonių daro klaidą, leisdami šuniui pačiam priiminėti sprendimus vienoje ar kitoje situacijoje. „Mano šuniukas toks protingas, kad pats pabėgioja, kiek jam reikia, o paskui parbėga, todėl nieko baisaus, jeigu jis trumpam nubėgs savais reikalais“. Daryti savarankiškus sprendimus – vado privilegija. Kurioje nors situacijoje leisdami šuniui pačiam nuspręsti, ką ir kaip daryti, jūs jam suteikiate vado teises. Nenuostabu, kad po tuo šuo neklauso. Vadas visada jaučia atsakomybę už gaujos narius, todėl stengiasi juos visada kontroliuoti. Stipresnio charakterio šuo, pajutęs, kad šeimininkas savo dėmesį nukreipęs kur nors kitur ir jo nekontroliuoja, netruks tuo pasinaudoti. Tipiška situacija – kai šunys, šiaip gana paklusnūs, ir kai kuriose situacijose klausantys idealiai, šeimininkams juos išsivežus palakstyti, ilgesniam ar tumpesniam laikui pabėga. Jeigu šuo jaus, kad šeimininkas jį kontroliuoja ir neleidžia nubėgti toliau, liepia laikytis tam tikro atstumo, tai šuo paklus vado taisyklėms.

Kaip užtikrinti gaujos nario (šuns) ir vado (šeimininko) santykius ir kaip drausminti šunį, kai jis nusižengia vado nustatytoms taisyklėms

Pagrindinis dalykas, nustatantis vado ir jam paklusnaus sekėjo santykius ir juos įtvirtinantis, yra labai paprastas, natūralus ir logiškas – vadas veda, o sekėjas seka. Gamtoje tai akivaizdu – kasdien visą gaują į medžioklę ar teritorijos apžiūrą išveda vadas. Visi kiti klusniai seka iš paskos, nė nebandydami užlįsti į priekį, bėgioti į šonus ar kreipti dėmesį į aplinkinius dirgiklius. Ir niekas jų už tai negiria bei neskatina maisto kąsneliais ar kaip kitaip. Šuniui gyvenant su žmonėmis, jo instinktas sekti paskui jį vedantį vadą niekur neišnyksta. Reikia tik jį panaudoti. Ilgą laiką eidamas paskui žmogų (vadą), šuo kuo tokiau, tuo labiau pripažįsta vadovaujatį žmogaus vaidmenį. Todėl bet kokio kitokio paklusnumo reikia mokyti tik po to, kai šuo išmokys gražiai eiti su šeimininku (t.y., visai šalia jo arba šiek tiek atsilikęs, nesiverždamas į priekį, nebėgiodamas į šonus, nesiuostydamas, o ramiai eidamas ten, kur veda šeimininkas). Neveltui visose dresūros aišktelėse ir pradedama nuo ėjimo greta, ir daugiausiai laiko praleidžiama einant greta, ir baigiama tuo. Vėl primenu – čia kalbu ne apie dresūrą, o apie natūralų šuns instinktą sekti paskui vadą, kai tas kur nors veda (todėl gražaus ir tvarkingo ėjimo su šeimininku šunį galima išmokyti labai greitai ir be jokių komandų). Tiesa, jis šiek tiek skirtis nuo dresūroje mokomo ėjimo greta pagal komandą, kai šuo žvaliai pastatęs ausis eina koja kojon su šeimininku, užvertęs galvą į šeimininką ir laukdamas paskatinimo už gerai atliekamą komandą. Paslaptis labai paprasta – sulaukiama, kai šuo yra ramaus paklusnumo būsenoje, jam prisegamas trumpas pavadėlis (šuo turi išlikti ramus), ir pradedama eiti – šeimininkas žengia pirmą žingsnį, šuo seka jį, eidamas šalia jo ar šiek tiek atsilikęs. Jei šuo bando eiti į priekį, veržtis į šonus, ką nors pakeliui uostyti, šeimininkas ramiai ir tvirtai trūkeli pavadėliu, pakoreguodamas jo elgseną ir grąžindamas jį į ramaus paklusnuo būseną. Jei sunkiai sekasi šunį suvaldyti, jis pasodinamas šalia savęs, sulaukiama, kol jis vėl pilnai nusiramins, kad žmogus vėl pasijustų tvirtai ir kontroliuojantis situaciją ir tik tada pradedama eiti iš naujo. Jeigu šeiminininkas elgiasi ramiai, tvirtai, užtikrintai, visiškai pasitiki savo jėgomis ir kaskart pakoreguoja šuns elgesį (kuo anksčiau – tuo geriau, t.y., nereikia laukti, kol šuns veiksmas įsibėgės – daug lengviau jį pakoreguoti pačioje užuomazgoje), šuo tikrai pasiduos stipraus vado įtakai. Ir tokie paisvaikščiojimai, kai žmogus veda šunį, o jis paklusniai eina su šeiminnku, turi trukti pakankamai ilgai (normaliai – mažiausiai pusvalandį, o geriau – daugiau). Tada šuo įeis į ritmą ir nustos reaguoti į pašalinius dirgiklius.

Atrodo paprasta. Taip ir yra, bet yra dvi labai svarbios aplinkybės. Pirma, pats žmogus turi neskubėti, nesinervuoti, o elgtis ramiai ir tvirtai. Todėl jei negalite tam skirti pakankamai laiko, ir skubėsite viską atlikti kuo greičiau, nes reikės kur nors eiti ar pan., pradėsite nerimauti, nervuotis ir nieko neišeis, nes šuo tuoj pat pajus jūsų įtampą ir nervingumą, taip kad būsite pasmerkti pralaimėjimui. Pradėkite tai daryti tada, kai turite daug laiko ir niekur neskubate. Taip nereikės be reikalo nervintis, ir viskas pavyks daug greičiau. Ir antra, norint priversti paklusti stiprų, ypač daug energijos turintį šunį, yra ne taip paprasta (ypač jei šeimininkas iš prigimtie nėra labai stiprus ir energingas). Ir šitą probemą galima labai gražiai išspręsti natūraliai – prieš pradėdami bet kokį drausmės mokymą, stipriam ir aktyviam, o ypač dominuoti linkusiam šuniui duokite išsikrauti – t.y., gerą fizinį krūvį (labai gerai yra pabėgioti su šuniu, ar važiuoti kartu dviračiu ar pan.). Iškrovęs savo energiją, šuo bus daug ramesnis ir natūraliai labiau llinkęs paklusti. Šiuos principus reikia naudoti ir bet kurioje kitoje situacijoje, kai reikia pasiekti pageidaujamo šuns elgesio.

Jeigu žmogus išmoks visose situacijose su šuniu elgtis kaip ramus, tvirtas ir užtikrintas vadas, drausminimo priemonių reikės minimalių, ypač mažam šuniukui. Pirmiausiai, daugelį nepageidaujamų šuns veiksmų pakoreguoti galima labai paprastai – griežtai ištariant „fu“, „ššš“, „baik“ ar pan. – žodis ar net garsas nesvarbu, svarbu, kad jis visą laiką būtų toks pats ir ištariamas tvirtai, neprašant šuns vienaip ar kitaip pasielgti, o įsakant, ir ženklais (ar žodžiu) priverčiant šunį paklusti (t.y., atsisėsti). Ar drausminimo komanda ar garsas suveikė ir šuo pilnai pakluso, pamatysite iš šuns laikysenos – jis turi demonstruoti ramų paklusnumą, o ne atrodyti budrus ir pasiruošęs tuoj pat grįžti prie veiksmo, kurį jūs sustabdėte. Jei šuo pakluso nepilnai – nieko baisaus, taip pat tvirtai dar kartą jį sudrausminate. Dar nepavyko – ir vėl. Svarbu neprarasti savitvardos ir pilnai pasitikėti savo jėgomis. Jausdamas tvirtą vado nusistatymą, šuo tikrai paklus. Dabar svarbiausia – po sudrausminimo, kai šuo paklūsta, jokiu būdu nereikia jo girti ir skatinti. Sudrausminot, šuo pakluso ir toliau ramiai darot tai, ką darėt iki šuns sudrausminimo.

Jeigu šuo bando rodyti dominavimą ir ypač agresiją (nesvarbu, prieš šeimininką, kitus žmones, šunis ar kits gyvūnus) ir sunkiai sekasi jį sudrausminti prieš tai aprašytu būdu, reikia panauditi labiau fizinį drausminimo būdą. Mažus šuniukus galima paimti už pakarpos ir papurtyti (taip juos drausmina kalė, ir toks būdas jiems yra puikiai suprantamas). Didesnį ir stipresnį šunį reikia, nepraranant ramybės ir tvirtumo parversti ant šono, prispausti šuns galvą prie žemės ir taip pat ramiai ir tvirtai laikyti tol, kol šuo pasiduos ir nusiramins. Kai įsitikinsite, kad šuo pilnai nusiramino, taip pat ramiai jį paleidžiate. Ir viskas. Nereikės jokių smaugimų, jokių daužymų per snukį, jokių moralų, barimo, pykčio priepuolių ir didelės jėgos – nustebsite, kiek nedaug jėgos reikia šuns galvai prispausti prie žemės ir laikyti, jeigu elgsitės ramiai ir tvirtai.