Bendravimo skirtumai

Medžiaga pateikiama tinklapio, kuriame publikuojami Airijoje gyvenančios biologės, besidominčios šunų psichologija, R. Sailor išsamūs ir informatyvūs patarimai

Plačiai paplitęs posakis, kad nėra blogų šunų, yra tik blogi šeimininkai, teisingas tik iš dalies. Jeigu šeimininkas ignoruoja šuns poreikius , tada jis blogas šeimininkas savo šuniui. Bet jeigu jis, bendraudamas su savo keturkoju augintiniu, naudoja neteisingus signalus, jo negalima vadinti blogu šeimininku. Jam tiesiog reikia surasti bendrą kalbą su savo šuniu.

Žmonės dažnai linkę sužmoginti savo augintinius, suteikdami jiems žmogiškąsias savybes. Šunų savininkai, kalbėdami apie savo šunis, neretai naudoja tokius žmogiškus terminus, kaip pavydas, kaltė, išankstinis apgalvojimas ir pan. Šitai ne tik neturi jokio faktinio pagrindo, bet dažnai veda į nesusipratimus, interpretuojant šunų elgseną.

Žmonės yra vieninteliai gyvūnai Žemėje, bendravimui sukūrę ir išvystę sudėtingą ir abstrakčią žodinės kalbos sistemą. Tačiau bendravimas nebūtinai turi būti sudarytas iš žodžių bei jų junginių. Gyvūnų pasaulyje, kur žodžių nėra, bendravimas ne tik įmanomas, bet jis nuolat vyksta ir aiškiai perduoda informaciją. Žmonėms bendravimas ir kalba yra glaudžiai susiję tarpusavyje. Mes dažnai nepastebime informacijos, kuri siunčiama veido išraiškomis, kūno signalais ir prisilietimais (visa tai yra kūno kalba). Visos šios išraiškas kontroliuoja pasąmonė, todėl žmogus apie jas dažnai pats nenutuokia, bet pastabiam pašnekovui jos pabrėžia, patvirtina ar paneigia sakomus žodžius.

Šunys bendrauja tarpusavyje, naudodami visus savo jutimus. Regėjimas jiems vaidina labai svarbų vaidmenį, nes snukio išraiškos ir kūno padėtys yra vaizdiniai bendravimo signalai. Lojimas, urzgimas, kaukimas ir kitos garsinės išraiškos perduoda bendrą informaciją, tačiau būtent vaizdiniai signalai gyvūnų pasaulyje naudojami perduodant detalią informaciją apie jų norus, nenorus, ketinimus ir nuotaikas.

Šunys bendravimui daugiausiai naudoja savo kūno kalbą. Ypatingai svarbios kūno dalys informacijai perduoti yra galva ir joje esančios akys, dantys, lūpos, ausys, antakiai ir įvairios raukšlės, taip pat ir uodega. Kadangi šunys gerai supranta savo gentainių kūno kalbą, jie puikiai skaito ir žmonių kūno kalbą. Signalams jautrūs šunys, versdami žmogaus kūno kalbą į šunų kūno kalbą, tam tikrose situacijose gali sureaguoti visiškai kitaip, negu tikisi žmogus. Pavyzdžiui, žmogišką pasisveikinimą palinkstant į priekį su ištiesta ranka ir šypsena (rodant dantis) toks šuo gali suprasti kaip grėsmę ir dominavimą. Teisinga kūno kalba šuniui gali suteikti pasitikėjimo jausmą , o neteisinga – padaryti šunį nervingu.

Visi be išimties šunys labai puikiai seka ir reaguoja į menkiausius žmonių judesius ir mano, kad kiekvienas judesys ar veido išraiška turi prasmę. Žmonės dažniausiai nekreipia dėmesio į tai, ką jie daro su savo kūnu, nepastebi, kur yra jų rankos ar kad jie ką tik kilstelėjo galvą. Tažiau šunims kiekvienas judesys yra aiškus signalas, turintis didžiulį poveikį jų elgsenai ir reakcjoms.

Vsis mūsų bendravimo skirtumai išplaukia iš to, kad mes priklausome skirtingoms biologinėms rūšims. Žmonės, taip kad kaip gorilos, šimpanzės ir kitos bedžionės, priklauso primatams. Tarp šimpanzių, bonobų ir žmonių gestų yra daugybė stulbinančių panašumų – pavyzdžiui, visi jie savo draugiškumą vieni kitiems išreiškia bučiniais, glamonėmis, apkabinimais ir net laikymusi už rankų. Visos šios trys rūšys susijaudinusios ima kartoti garsus, norėdamos padaryti įspūdį kitiems naudoja aukštą toną ir didelį garsą, o supykusios mėto bei daužo rankomis visa, kas pasitaiko aplinkui. Toks elgesys turi nedidelį poveikį bendraujant su šunimis, kurie, nežiūrint kartais naudojamo lojimo ir urzgimo, daugiausiai bendrauja vizualiai, norėdami padaryti įspūdį kitiems greičiau nutyla, negu ima kelti triukšmą, ir stengiasi kuo tvirčiau stovėti ant kojų, taip kad jos negali būti naudojamos kitokiai veiklai.

Dar dažniau negu įprasttaisi „vertimo sunkumais“ žmonės supainioja savo šunis ko nors juos mokindami – pavyzdžiui, kartoja žodžius nepriklausomai nuo to, ką daro šuo, nes taip susijaudinę elgiasi šimpanzės ir žmonės. Mes nekreipiame dėmesio į savo kūno siunčiamus signalus, visą jį sutelkdami į ilgiausius sakinius, skirtus savo šunims, kadangi mūsų rūšiai žodinė kalba yra labai svarbi. Mes be jokios priežasties keliame balsą ir supykę labai greitai imame švaistytis pavadėliu ar rankomis, nes tai yra natūralus primatų elgesys. Kai šunų dresuotojai sako, kad žmones dresuoti sunkiau, negu šunis, tai nereiškia, kad žmonės yra kvaili. Paprasčiausiai jie elgiasi taip, kaip jiems yra įgimta. Pakeisti įgimą savo elgesį ne taip lengva, ir kiekvienas, bendraudamas su šunimis, daro ir darys klaidas, tačiau pradėjus koncentruotis į tai, ką darome mes, bendravimas su šuniu tampa daug lengvesnis ir aiškesnis tiek šuniui, tiek žmogui.

Kitas svarbus dalykas yra tai, kad žmonės nesitengia ar nemoka skaityti šuns kūno kalbos. Nors dažnai sakoma, kad mūsų šunys myli mus besąlygiškai, taip nėra. Jeigu šuo myli ir dievina šeimininką, tai jokiu būdu nereiškia, kad kiekvieną minutę nori būti kartu su juo. Kiekvienas gyvas padaras turi savo nuotaikas, ketinimus, būsenas. Šuniui, kaip ir žmogui, yra laikas, kai jis nori bendrauti, ir yra laikas, kai jis nori pabūti vienas ar tiesiog pailsėti. Šitą jo norą irgi reikia gerbti, o šuo visada siunčia žmonėms vizualinius signalus apie savo nuotaikas ketinimus ir norus.

Daugelį konfliktų tarp žmonių ir šunų sukelia tai, kad vieni kitus supranta neteisingai. Dauguma šunų vadinami problemiškais todėl, kad šeimininkai neteisingai supranta jų elgseną arba todėl, kad jie neteisingai supranta šeimininkų elgesį. Iš to gali išplaukti nemalonios pasekmės, tokios kaip įkandimai ir panašiai.

Klasikinis nesusipratimo pavyzdys dažnai nutinka pasisveikinant, kai žmonės savo draugiškumą šunims rodo šypsodamiesi (o tai reiškia pražiotą burną ir rodomus dantis), žiūrėdami šuniui į akis ir ištiesdami ranką link šuns. Žmonėms tai reiškia susitaikymo gestą. Kažkada turėjęs kitokią prasmę (parodyti, kad žmogus neturi ginklo), šis elgesys tapo ritualizuotu – ištiesta ranka demonstruoja draugiškumą, Kai kurie šunys, ypač jautrūs ir bailūs, gali neteisingai suprasti šį gestą, kuris priklauso tik žmonėms. Šuo supranta situaciją tik iš savo pozicijos. Šypsena jam panaši į iššieptus dantis (grasinimą), o ištiestą ranką šuo supranta kaip jo asmeninės erdvės pažeidimą. Tokioje situacijoje šuo gali nuspręsti užimti gynybinę padėtį. Jei žmogus eis vis artyn prie šuns, šis, turėdamas galimybę, pabėgs, o jei tokios galimybės neturės, šuns baimė gali virsti agresija ir jis kąs.

Keistas dalykas – šeimininkai kasdien sužmogina savo šunis, aprūpindami juos lovomis, žaislais, rankšluosčiais, drabužiais, šukuosenomis ir t.t., bet kažkodėl neteikia jiems tokios pagarbos, kokią paprastai teikia nepažįstamiems žmonėms. Žmonės spokso šunims į akis, puola juos glostyti, šnekina (dažnai susijaudinę), eina prie jų artyn, stovi tiesiai prieš juos ir net bando juos apkabinti, nors niekas jų prieš tai nesupažindino. Kai susitinka du svetimi žmonės, jie pirmiausiai prisistato, mandagiai pasikalba ir susidaro įspūdį vienas apie kitą. Tada jie arba nenori bendrauti vienas su kitu ir nueina kas sau, arba nori bendrauti toliau, ir tik artimiau vienas kitą pažinę, leidžia tarpusavyje elgtis familiariau. Kitoks elgesys žmonių visuomenėje būtų nemandagus ir gali baigtis įvairiais konfliktais.
Kai susitinka du svetimi šunys, jie irgi turi savo mandagumo ir bendravimo etiketą. Mandagūs šunys niekad nesiartins vienas prie kito iš priekio, žiūrėdami vienas kitam į akis. Žiūrėjimas tiesiai į akis šunų kalba reiškia iššūkį, dominavimą, įtampą, kurie lengvai gali baigtis konfliktu. Jie prieina iš šono ir apuosto vienas kitą. Tik susirinkę visą informaciją, naudodami savo nosį ir akis, šunys nusprendžia, ar jie nori bendrauti, ar ne. Ir tik pradėjus jiems bendrauti daugiau, jų elgesys vienas kito atžvilgiu tampa familiaresnis.

Žmogaus susitikimas ir pasisveikinimas su šuniu, kurį šuo suprastų, turėtų atrodyti taip. Pirmiausiai reikia leisti šuniui pačiam prieiti prie žmogaus ir jį apuostyti, neliečiant šuns, nešnekinant ir nežiūrint jam į akis. Apuostymas gali tęstis nuo kelių sekundžių iki minutės, ir labai svarbu netrukdyti šuniui šio ritualo metu ir nepasitraukti. Kai šuo baigia uostinėti žmogų, jis pats duos ženklą, ką ketina daryti – ar pasitraukti, ar kovoti, ar ignoruoti ar draugiškai bendrauti. Norėdamas bendrauti šuo gali tiesiog švelniai pasitrinti į žmogų. Tai ženklas, gal žmogus jau gali glostyti šunį. Jei šuo nori žmogų ignoruoti, reikia jo norus gerbti ir suprasti. Kadangi dauguma žmonių iš nežinojimo laužo šunų etiketo taisykles, kai kurie šunys tampa baikštūs ar net agresyvūs.

Kitas įprastas nesusipratimas yra apkabinimas. Žmonės, kaip visi primatai, artimai glebėsčiuojasi. Naujagimiui primatui tai yra natūrali ir patogi bei saugi padėtis, nes jam gyvybiškai svarbu būti kuo arčiau motinos krūties. Šis gestas, primatologų vadinamas „pilvo pire pilvo kontaktu“ išlieka ir suaugusiai beždionei ir reiškia susitaikymą , saugumą, pasitikėjimą ir draugiškumą. Šunims, kurių anatomija kitokia, nei beždžionių ir žmogaus, apsikabinimas turi kitokią prasmę ir yra susijęs arba su dominavimo demonstravimu, arba poravimusi. Kaip tik dėl skirtingo apkabinimo interpretavimo kyla daug problemų tarp vaikų ir šunų. Vaikai glebėsčiuoja šunis, rodydami jiems savo meilę ir švelnumą, bet šuo šį gestą gali suprasti kaip dominavimą bei agresiją ir staigiai sureaguoti, įspėdamas vaiką, neretai ir grybštelėjimu dantimis. Jei kur rasite žmonių, apkabinusių savo šunis, nuotraukas, atidžiau jas pastudijuokite, įsigilinkite į žmogaus veido ir šuns snukio išraiškas. Pamatysite, kad daugumoje atvejų laimingas tokioje nuotraukoje tik žmogus, o šuo dažniausiai rodo savo nepasitenkinimą, nesaugumą ir panašiai.

Daugelis šunų šeimininkų patiria didelį nusivylimą, nes nesvokia, kad šunys nesupranta to, ką mes jam sakome – jis tiek reaguoja į signalus (taip pat ir į garsinius signalus, kuriuos mes vadiname kalba). Norint išvengti nesusipratimų ir pilnai džiaugtis bendravimu su šunimis, būtina suprasti, kad šuns prigimties nepakeisi, šuo visada liks šuniu.

Kadangi bendravime vieno individo siunčiami signalai, keičia kito individo elgesį, žmonės turi atkreipti dėmesį į tai, kokius signalus jie siunčia šunims. Dažnai šuo sureaguoja į savo šeimininko siunčiamą signalą, nors šeimininkas visiškai neketino siųsti jokio signalo.

Apskritai, šunys labiau linkę reaguoti į vaizdinius signalus nei į garsinius. Tai būtų naudinga prisiminti dresuojant šunis. Dresūroje žmonės paprastai daugiausiai dėmesio skiria tai, ką jie sako, kokias komandas naudoja, o šunys pirmiausiai reaguoja į tai, ką žmogus tuo metu daro (t.y., pirmiausiai reaguoja į kūno kalbos siunčiamus signalus). Todėl dresuodamas šunį, žmogus pirmiausiai turi kreipti dėmesį į savo kūno kalbą ir išmokti valdyti savo kūno judesius, kad jo komandos nesiskirtų nuo kūno kalbos.

Stovėjimas ištiesus nugarą ir pakėlus, o ne nuleidus pečius gali turėti didžiulės įtakos tam, ar jūsų šuo atsisės, ar ne. Kūno svorio perkėlimas pirmyn arba atgal, net jei jis beveik nepastebimas žmogaus akiai, šuniui yra labai aiškus signalas – bailų benamį šunų jis gali paskatinti prieiti link jūsų arba bėgti nuo jūsų. Gilus kvėpavimas ar kvėpavino sulaikymas gali turėti įtakos tam, ar šunų kovos bus išvengta, ar ji kaip tik bus pradėta. Paprasčiausias apsisukimas ir judėjimas nuo šuns gali labai padidnti šansą, kad šaukiamas šuo ateis, nes šunims kryptį rodo kojos ir veidas. Palinkimas pirmyn ir ištiestos pirmyn rankos sustabdys judantį link jūsų šunį (net ir nežymus palinkimas pirmyn jautram šuniui gali reikšti „stop“ signalą), kaip ir judėjimas link šuns. Norint, kad šuo eitų reikiama linkme arba liktų vietoje, reikia išmokti valdyti erdvę aplink šunį (panašiai kaip, valdydami erdvę aplink ganomus gyvūnus, dirba ganymo šunys). Paprasčiausiai reikia savo kūno judesiais užblokuoti tuos kelius, kuriais nenorite, kad šuo eitų, ir šuniui nieko kito neliks, kaip tik būti ten, kur jūs norite. Blokavimui gali užtenkti palinkimo į vieną ar kitą pusę, į priekį, gali prireikti žengti žingsnį link šuns ir pan. Svarbu stebėti šuns reakciją ir nustoti daryti blokuojamą judesį tuo momentu, kai šuo paklūsta (t.y., laiku nuimti spaudimą). Jeigu reikia nustumti šunį (pavyzdžiui, kai jis šokinėja ar lipa ant žmogaus), geriau tą daryti ne rankomis, o kūnu – šuo daug geriau tai supras.

Mokand šunį komandų, reikia pasirinkti kuo paprastesnius ir aiškesius žodžius, ir visada naudoti tik juos (be jokių variacijų, nes kitaip tik sukelsite sumaištį šuns galvoje). Komandos kartoti, kaip tai linkę daryti dauguma žmonių, jokiu būdu nereikia.

Visi žmonės, kurie dirba su gyvūnais, nepriklausomai nuo veiklos pobūdžio, šalies, kalbos, naudoja panašius garsinius signalus tam tikroms situacijoms (nors patys garsai ar žodžiai gali būti skirtingi). Taigi, bendra taisyklė yra naudoti trumpus, pasikartojančius garsus, kai norima skatinti gyvūno veiksmus, ir vieną garsą, kai norima, kad gyvūnas to veiksmo nedarytų. Pavyzdžiui, norint kad šaukiamas šuo ateitų arba bėgtų greičiau, reikia naudoti trumpus pasikartojančius garsus, kaip plojimą rankomis, caksėjimą liežuviu, ar trumpus pasikartojančius žodžius. Kai norima šunį pristabdyti ar apraminti, reikia naudoti vieną ilgą raminantį garsą. O kai norima sustabdyti judantį ar darantį nenorimą veiksmą šunį, reikia naudoti vieną trumpą ir staigų garsą („ne“, „fu“ „ei“ ir pan.). Dar įtakos turi ir balso tonas. Šunims autoritetą reiškia žemas tonas (prisiminkite, kaip urzgia dominuojantis šuo ar vilkas, rodydamas kitiems savo autritetą), todėl šuo geriau klausys daugumos komandų, jei jos ištariamos ramiai ir žemesniu balsu. Bet skatinant šuns veiklą ir greitinant jo veiksmus, reikia aukštesio tono.

Žmonės ir šunys turi daugybę galimybių tarpusavio supratimui. Tiek šunys, tiek žmonės lengvai prisitaiko prie aplinkos, bendradarbiauja tarpusavyje ir su kitos rūšies individais. Abi šios rūšys yra žinduoliai, medžiotojai, socialiniai gyvūnai, naudoja „kalbą‘, yra agresyvūs ir naudoja bendravimo ritualus. Žmogaus ir šuns bendrabarbiavimas, prasidėjęs prieš tūkstančius metų, tęsiasi iki šiol. Būdami socialiniai gyvūnais ir medžiotojais, tiek šunys, tiek žmonės išvystė sudėtingas bendravimo sistemas. Geriausi ir sėkmingiausi yra ne tie, kurie pasirodo geriausiai, bet tie, kurie geriausiai supranta kitų judesius bei signalus ir atitinkamai siunčia atsakomuosius signalus. Išmokę suprasti vienas kito signalus, žmogus ir šuo bendradarbiauja labai sėkmingai. Tačiau nereikia manyti, kad geri žmogaus ir šuns santykiai atsiranda automatiškai. Nežiūrint visų mūsų panašumų, bendravimo skirtumai tarp šių rūšių yra didžiuliai ir galii turėti netgi fatališkų padarinių. Todėl žmogus, galėdamas analizuoti savo veiksmus, turi stengtis suprasti šunis ir elgtis taip, kad šių dviejų rūšių bendravimas ir bendradarbiavimas būtų kuo efektyvesnis.