Kaip vadovauti pasivaikščiojimui

Medžiaga pateikiama iš tinklapio, kuriame publikuojami Airijoje gyvenančios biologės, besidominčios šunų psichologija, R. Sailor išsamūs ir informatyvūs patarimai

Pasivaikščiojimo su šuniu ritualas – pats svarbiausias kasdieninis dalykas, suartinantis dvi skirtingas rūšis, leidžiantis tiek šuniui, tiek šeimininkui pasijusti viena komanda ir nustatantis šuns bei žmogaus santykius.

Žmonės savo šunis vedžioja įvairiai – vieni ilgiau, kiti trumpiau, vieni išleidžia šunį patį pabėgioti, kiti stovi venoje vietoje, kol jų augintinis dūksta su kitais šunimis, treti kantriai laukia, kol šuo baigs uostyti, ką aptikęs, dar kiti bando įkalbinėti nekreipiantį į juos dėmesio šunį eiti ten, kur reikia šeimininkui. Labai dažnas vaizdas, kai šuo, išvestas su pavadėliu, laigo į šonus, uostinėdamas pakrūmes ir tempia šeimininką ten, kur užsimano. Tačiau yra tik vienas teisingas pasivaikščiojimo su šuniu būdas – kai šuo klusniai, nesiblaškydamas į šonus ir nekreipdamas dėmesio į aplinkos dirgiklius, klusniai seka paskui šeimininką (t.y., šuo eina šalia šeimininko ar šiek tiek atsilikęs, bet ne priekyje). Jei manote, kad šuns elgesys ir tai, kur jis yra pasivaikščiojimo metu, jūsų santykiams su šuniu įtakos neturi – klystate. Turi, ir net labai didelės. Jei manote, kad jūsų šuo ir taip klusnus ir tai, kad jis pasivaikščiojimo metu eina priekyje jūsų, neturi reikšmės, – klystate. Psichologiškai šuniui ėjimas pirma šeimininko reiškia, kad tuo metu jis vadovauja šeimininkui. O tai, kad pasivaikščiojimo metu jis visada gali būti vedamas savo nosies ar kitų jutimų, reiškia, kad pasivaikščiojimas netenka savo pirminės prasmės – kiekvienai šunų (vilkų) gaujai reikalingo drausmingo ir tikslingo judėjimo į priekį.

Jeigu manote, kad tvarkingą pasivaikščiojimą su šuniu sąlygoja tik gera dresūra – manote neteisingai. Jeigu jums teko matyti, kaip klajoja benamių šunų ar vilkų gauja, nesunku suprasti, kad jeigu gaujos tikslingo judėjimo (kai apeinama savo teritorija ar einama į medžioklę) metu kiekvienas gaujos narys šniukštinėtų pakrūmes ar žymėtų teritoriją, kada tik užsimano, gauja niekur nenueitų. Kai gauja juda iš vienos vietos į kitą, visi gaujos nariai klusniai seka paskui gaujos vadą be jokio susijaudinimo ir uostinėjimosi. Ir niekas jų už tai neskatina.

Ar įmanomas toks dalykas tarp žmonių ir šunų? Pilnai įmanomas. Jei jums teko kada matyti šunis, einančiais su benamiais ar kaimo šunį, kur nors lydintį savo šeimininką, reiškia, kad jūs savo akimis matėte, kaip atrodo idealus pasivaikščiojimas su šuniu. Abiejose situacijose šuo, kuris nėra ragavęs jokios dresūros, ramiai eina šiek tiek už šeimininko, nekreipdamas dėmesio į pravažiuojančias, mašinas, kates, šunis ar pan. Šeimininkui sustojus, sustoja ir šuo – be jokių konamdų, pagyrimų ir kąsnelių. Kai šeimininkas pajuda toliau, šuo seka paskui jį. Ir nieko stebuklingo čia nėra – tiesiog šuo natūraliai eina paskui gaujos vadą.

Kaip galima pasiekti tokį dalyką? Nepatikėsite, bet gana paprastai. Tereikia, kad šuo pajustų, jog jūs – vadas. Ir ne taip svarbu, ką jūs tuo metu darote, kokias komandas sakote šuniui – jeigu jūs nesielgsite taip, kaip elgiasi vadas, šuo jums nepaklus. Svarbiausias dalykas – ne tai, ką šeimininkas sako ar daro, bet tai – kaip jis tai daro ir kaip tuo metu jaučiasi. Gaujos vadas visada žino, ką daro, gaujos vadas visada yra stiprus (ne tiek fiziškai, kiek psihologiškai), tvirtas ir ramus. Šuo netruks pajusti sklindančią tvirtą ir ramią vado energiją, o jūs netruksite pamatyti savo tvirto ir ramaus vadovavimo rezultatus.

Pati svarbiausia pasivaikščiojimo su šuniu ritualo dalis yra jo pradžia, netgi laikas prieš pradedant pasivaikščiojimą. Tai, kaip jūs pradedate pasivaikščiojimą, duoda toną visam pasivaikščiojimui. Todėl pasistenkite šitam dalykui skirti visą savo dėmesį ir kiekvieną pasivaikščiojimą su šuniu pradėti teisingai. Idealus laikas pasivaikščiojimui yra tada, kai jūs neskubate. Pasistenkite paskirti tam bent valandą. Pasivaikščiojimas turi būti malonus dalykas tiek jums, tiek jūsų šuniui, o ne tiesiog greitas šuns išvedimas laukan, prieš jums imantis įprastų dienos darbų. Jeigu skubėsite, norėsite viską kuos greičiau atlikti, jausite įtampą, nerimą, būsite nekantrus, o šuo iškart pajus, kaip jūs tuo metu jaučiatės ir visi jūsų geri ketinimai nueis perniek. Toks skubotas pasivaikščiojimas, užuot sustiprinęs jūsų ryšį su šuniu, tik jį susilpnins.

Geriausias laikas pasivaikščiojimui – rytas ir diena. Labai svarbu, kad šuo būtų pavedžiojamas ryte, kad išnaudotų per naktį susikaupusią energiją. Tada dienos metu jis ilsėsis ir ramiai lauks iš darbo grįžtančio šeimininko.

Labai svarbu, kad jūs pasivaikščiojimo ritualą suprastumėt gaujos lyderio akimis. Gaujos lyderis turi misiją, ketinimą, tikslą – būtent todėl šunys žino, kad reikia sekti paskui jį. Niekada nepradėkite pasivaikščiojimo susijaudinimu!!!! Dažnai šuns susijaudinimą sukelia jau vien paimamas į ranką pavadėlis. Nekvieskite šuns susijaudinusiu balsu, neleiskite jam šokinėti ar kitaip rodyti savo susijaudinimą. Išėjęs laukan, susijaudinęs šuo bus lengvai sudirginamas, nekreips dėmesio į šeimininką ir skubės pasinerti į aplinkos kvapys, garsus ir vaizdus. Tiesiog sulaukite, kol šuo nusiramins (jei šuo elgsis labai isteriškai, galite jį nuraminti ženklais ar drausmininčiu garsu) ir be jokių žodžių ramiai prisekite pavadėlį. Prieš pradėdami pasivaikščiojimą, patys nusiraminkite ir atsipalaiduokite. Jei būsite įsitempęs ar nerimausite, nesitikėkite, kad jūsų šuo nusiramins. Neskubėkite išeiti. Įsitikinkite, kad šuo vis dar ramus ir yra ramiai paklūstančiojo pozoje. Jeigu taip – atidarykite duris. Ar jūsų šuo vis dar ramus ir paklūstantis? Jei ne, palaukite, kol jis vėl nusiramins. Tik tada ženkite pro duris ir leiskite šuniui suprasti, kad jis turi sekti paskuii jus. Neleiskite jam pro duris išbėgti pirmam. Išėję pro duris, ženklais ar pavadėlio timptelėjimu liepkit šuniui atsitūpti, atsipalaiduoti ir ramiai palaukti, kol jūs užrakinsite duris. Ką bedarytumėte, neskubėkite. Prieš žengdami kitą žingsį, įsitikinkite, kad šuo ramiai jums paklūsta.

Jeigu šuo bijo pavadėlio ir jį pamatęs, ima jaustis nesmagiai, pabandykite nanaudoti jokio garso, tačiau patraukite visus baldus, už kurių jūsų šuo bando slėptis. Tada kantriai palaukite, kol šuo prieis prie jūsų ir tik tada prisekite pavadį. Jei manot, kad tai padės, galit paskatinti šunį skanėstu. Šiuo atveju svarbiausia viską daryti lėtai, neskubant, rodant didžiausią ramumą ir tvirtumą. Toks šuo paprastai neskuba eiti laukan. Truputį pavedžiokite šunį po kambarius, kad šuo pradėtų ramiai ir klusniai sekti paskui jus, tada lėtai eikite prie durų ir jas atidarykite. Prieš išeidami ir uždarydami duris palaukite, kol šuo bus ramus ir pasirengęs klausyti. Jei šuo bando išvengti ėjimo laukan, prieš ką nors darydami, palaukite, kol jis visiškai nusiramins. Taip darydami jūs niekada neskatinsite nestabilumo ir šuns baimės. Jeigu jūs atidarote duris, kai šuo psichologiškai nėra stabilioje būsenoje, skatinate nestabilų elgesį.

Vaikščiodami su šuniu veskitės jį šalia savęs ar už savęs, bet ne priekyje. Jeigu pasivaikščiojimo metu jums visą laiką traukia iš rankų pavadį besiveržiantis šuo, jūs niekada nesatę patyrę tikrojo malonumo ir ryšio, kuris atsiranda taisyklingai vežiojant šunį – kai šuo (arba du ar daugiau šunų) eina prie pat jūsų, ir šuns energija bei judesiai būna visiškai suderinti su jūsų. Kai jums pavyks viską padaryti teisingai, jūs pasijusite nuostabiai ir niekada nenorėsite grįžti prie senojo pasivaikščiojimo būdo.

Kad lengviau būtų vadovauti šuniui pasivaikščiojimo metu, teisingai naudokite antkaklį ir pavadėlį. Pavadėlį pasivaikščiojimui naudokite kuo trumpesnį, dar šuo būtų visiškai prie pat jūsų, o antkaklį uždėkite kuo aukščiau ant šuns kaklo – prie pat ausų (jegu matėte šunis parodose, tai būtent toje vietoje būna uždėtas antkaklis šunims), nes tai yra silpniausia šuns kaklo vieta, ir šitaip vedamą šunį daug lengviau valdyti. O ta šuns kaklo vieta, ant kurios visi tradiciškai deda antkaklius, yra pati stipriausia, todėl šitaip šuns pasipirešinimas būna stipriausias. Neįsitempkite, atsipalaiduokite. Pavadėlį rankoje laikykite tvirtai, bet be įtampos, lyg laikytumėte rankinę.

Pradėkite eiti. Jei šuo bandys veržtis į priekį ar uostyti sau po kojomis, timptelėkite pavadį, priversdami šunį jums paklusti – šuns paklusimą parodys jo ausų, uodegos padėtis, kvėpavimas, žvilgsnis. Niekada nesistenkite spartinti žingsnio, bandydami susilyginti su šuniu ar jį pralenkti – tai šuo turi prisitaikyti prie jūsų ritmo. Jeigu pajuntate, kad šuo ima vadovauti pasivaikščiojimui ) t.y., daryti tai, ko jis to metu nori), nesijaudinkite, o ramiai sustokite, tvirtu pavadėlio timptelėjimu priverskite šunį atsitūpti šalia savęs, sulaukite, kol šuo vėl ims demonstruoti ramų paklusimą ir vėl pasijutę patogiai ir valdantys situaciją, tęskite pasivaikščiojimą. Po kiekvienos korekcijos atsipalaiduokite – jūsų ramybė ir atsipalaidavimas skatins jūsų šunį atsipalaiduoti.

Kai šuo kurį laiką eina gražiai ir klusniai greta jūsų, galite leisti jam atlikti savo reikalus, pauostinėti, patyrinėti teritoriją. Paskui vėl ateina laikas drauge judėti pirmyn. Pats sunkiausais dalykas šeimininkui tokio keliavimo metu yra neleisti šuniui uostyti žemės, žvalgytis aplinkui ar būti blaškomam aplink lojančių šunų ar kelyje pasitaikančių kačių. Tokiais savo veiksmais jūs sakote šuniui: „Aš esu gaujos vadas – pratinkis sekti paskui mane.” Po kokių dvidešimties minučių sėkimingo, tvarkingo judėjimo kartu, jūs galite vėl paskatinti šunį už tinkamą elgesį, keletą minučių leisdami jam eiti priešakyje ir uostinėti žemę. Tokio „atlygio” laikas turi būti trumpesnis nei tvarkingo ėjimo pirmyn laikas, jeigu jūs tikrai norite savo šuniui būti visų pirma vadas. Kiekvieną kartą, kai šuo išsiveržia priekin ar nubėga į šoną be jūsų leidimo, skatina jį tikėti, kad pasivaikščiojimui vadovauja jis.

Jei norite, kad pasivaikščiojimo metu jūsų šuo pabendrautų su kitu šuniu, niekada nebandykite susitikti su šuniu, kuris nėra ramiai nusiteikęs, kaip jūsiškis. Neeksperimentuokite. Jei kitas šuo yra susijaudinęs, negerai suleisti šunis kartu. Jei norite, kad sutiktas šuo taptų jūsų šuns žaidimų draugu, pirmiausiai pasivaikščiokite kartu kaip viena gauja, o tik po to leiskite jiems žaisti tarpusavyje.

Stenkitės įvairinti savo pasivaikščiojimų maršrutą. Šunims patinka rutina, tačiau jiems patinka ieškoti nuotykių. Naujų vietų tyrinėjimas, nauji vaizdai, nauji kvapai – tai dar vienas psichologinis iššūkis šunims, kuris jiems labai naudingas.

Kaip kiekvienas pasivaikščiojimas turi pradžią, taip jis turi turėti ir suplanuotą pabaigą. Kada jūs grįžtate iš pasivaikščiojimų? Ar tada, kai matote, kad jūsų šuo pakankamai pasimankštino, kai patenkinote fizinius ir psichologinius poreikius, ar vies dėlto tada, kai baigiasi lakas, kurį galite skirti šuniui vedžioti? Kasdieninio pasivaikščiojimo su šuniu laikas yra labai svarbus. Mažesnius ar mažesnio aktyvumo lygio šunis rekomenduojama vedžioti bent po 30- 45 minutes, visus kitus (išskyrus turinčius sveikatos sutrikimų šunis) – mažiausiai po 45 minutes. Jeigu uždedate šuniui kuprinėlę su svoriais (svoris turi sudaryti 10-20 % šuns kūno svorio) ar pasivaikščiojimo metu bėgiojate ar važiuojate dviračiu ar riedučiais) pasivaikščiojimui skirtas laikas gali būti trumpesnis. Šeimininkai greitai pastebi, po kiek laiko jų šunys pavargsta ir puikai gali pagal tai orientuotis, kada grįžti.

Grįždami namo vadovaukitės tais pačiais principais, kuriais vadovaujatės išeidami iš namų. Kai kurie šunų augintojai teisingai pradeda pasivaikščiojimą, bet grįždami namo viską sugadina. Jūs – gaujos vadas – turite atidaręs duris įeiti į savo teitoriją pirmas, tada jūs turite nuspręsti, ką šuo turi daryti prieš eidamas į kambarius. Turėkite planą, ką darysite grįžę namo. Iš anksto nuspręskite, kuo šuo turės būti užsiėmęs judviems grįžus namo. Galbūt tiesiog norėtumėte, kad šuo iš pradžių atsitūptų ar atsigultų tam tikroje vietoje ir ramiai palauktų, kol jūs nusivilksite striukę, nusiausite batus, o tada nusegsite jam antkaklį ir pavadį.

Jei viską darysite teisingai, pasivaikščiojimai su šuniu jums taps smagiausiu kasdieniniu ritualu.