Medžiaga parengta remiantis mokomojo filmo vertimu:
Cesar Millan „Auklėkime save, kad suprastume šunis“ („People training for dogs“)
Iš serijos C. Millanas: „Lyderystės įvaldymas“ („Mastering Leadership“)

CMdvdCESAR MILLAN, INC.
An MPH Entertainment
Emery/Sumner Production
PEOPLE TRAINING FOR DOGS
with Dog Behavior Expert CESAR MILLAN

Mokomojo filmo kopija patalpinta GoogleVideo svetainėje, ją galite pažiūrėti čia.

Gana dažnai šunims mėginame pritaikyti žmogiškos psichologijos ypatumus. Ir darome didelę klaidą, nes taip šunis tik sužmoginame. Tačiau jei perprastume šunų psichologiją, tai net ir nemėgdami jų gebėtume šunis kontroliuoti.
Iš tiesų šunų mąstymas yra elementarus. Tai mes viską komplikuojame, nes nesuprantame, kas jie ir ko jiems reikia, nesuprantame jų kalbos ir kodėl jie elgiasi vienaip ar kitaip.
Pavyzdžiui, šunys negyvena praeitimi ar ateitimi. Jie, kaip ir kitos gyvybės rūšys, gyvena būtent dabartimi. Mes, žmonės, esame vienintelė rūšis, gyvenanti ne tik dabartimi, bet ir praeitimi, ir ateitimi. Beje, kai kurie žmonės, išgyvenę dramatiškas akimirkas ir mirties artumą, nuo to momento išmoksta gyventi dabartimi, džiaugiasi gyvenimu, džiaugiasi diena, žmona, vyru, draugais, gėlėmis, vandeniu, maistu, visu pasauliu. O šunys taip gyvena visuomet – jie iš anksto nieko neapgalvoja, neplanuoja ir nenusprendžia prieš darydami. Tačiau tai nereiškia, kad jie prastesni ar geresni už mus. Jie tiesiog kitokie, jie – kita rūšis. Ir jeigu mes nesugebėsime nei sau patiems, nei šunims suteikti tokių salygų, kokios reikalingos jiems, mūsų augintiniai nebus laimingi, neturės gero, harmoningo gyvenimo.
Svarbiausia ką reikėtų žinoti apie šunis:
1. Šunys kaip gyvūnai.
2. Šunys kaip rūšis.
3. Šunys kaip veislė.
4. Šunys kaip asmenybė.
5. Šuns pilnatvės formulė.

1. Šunys kaip gyvūnai
Pažvelkime į šunis kaip į gyvūnus. Gyvūnai nekalba vartodami žodžius. Jie bendrauja savo skleidžiama energija. Energija yra tiesiog buvimas, tai, kuo esi kiekvieną akimirką.
Pirmą kartą sutikęs šunį žmogus turi spinduliuoti ramybę. Pažvelkime į šunų tarpusavio elgesį, kai nesikiša žmogus: pavyzdžiui, gimus šuniukams jie iškart pradeda ieškoti savo vietos, savo padėties gaujoje. Jų gaujos vadas – kalė arba patinas – visuomet spinduliuoja ramybę ir pasitikėjimą savimi, niekuomet nerodo nervingumo, panikos, net ir dėmesio. Tai, ką gaujos vadas spinduliuoja savo jausmais, – toji harmonija ramina visus gaujos narius. Visi gyvūnų pasaulyje paklūsta padarui, spinduliuojančiam ramybės energiją. Nesvarbu tai kalė ar patinas. O kitokių jausmų energiją (pyktį, džiaugsmą, liūdesį, susijaudinimą, nervingumą, gailestį) šunys patiria tada, kai susiduria su žmonėmis.
Mes, žmonės, esame vienintelė rūšis pasaulyje, kuri paklūsta nestabiliems lyderiams. Todėl šunys, susidūrę pirmą kartą su mumis, pasimeta. Nes mes juos skirstome savaip. Pavyzdžiui, kai šuniukai būna maži, dažnai mes norime juos paversti savo vaikais ir nuo pat pirmos dienos pamirštame, kas yra svarbiausia ne mums, bet šunims. Būtent tada yra kontrolės, kurią jiems suteikiame, pradžia. Nesvarbu ar šuniukai dvejų-trijų mėnesių, ar pusantrų metų amžiaus, ar suaugę šunys. Jie mus supranta ir priima pagal tai, kokią energiją mes spinduliuojame. Jiems nesvarbu nei mūsų vardas, nei mūsų rasė, nei kas mes tokie ar ką pasiekėme gyvenime. Jei jūs būtumėte net pats prezidentas – jie to nežino. Tai ką jie žino, yra mūsų skleidžiama energija, kasdieninis elgesys ir mūsų rodomas aktyvumas.
Svarbu suvokti, kad šunys paklūsta ne emociniam ar pasauliniam lyderiui, bet ramuma ir harmonija spinduliuojančiam žmogui. Taip yra todėl, kad dar šuniukų mama spinduliuoja ramybę kai gimdo. Ši energija yra pirmoji, kurią šuniukai patiria. Taigi ir mes privalome dalintis ramybe prieš pradedant dalinti meilę. Ir būtina suprasti, kad meilė – tai dovana, o mes tokiu atveju būtume vieninteliai gaujos vadai, kurie juos myli. Tikrieji šunų gaujos vadai niekada taip nesielgia, negiria gaujos narių elgesio, neatsisuks ir nepasakys: „Na, draugužiai, ačiū, kad sekėte mane 20 kilometrų“. Šuniukų mama niekada nesakys: „Vaikučiai, kadangi elgėtės gerai, eime, duosiu sūrio“… Šunys, gyvenantys ir Amerikoje, ir Europoje, turi maisto, pastogę ir meilės. Tačiau dėl ko šunys tampa nestabilūs? Nes jie nedirba tam, kad gautų maisto ir vandens. O iš tikrųjų šunims turi būti sakoma kiekvieną mielą dieną, ką jie turi daryti.
Lyderiavimas turi būti amžinas kaip ir amžina meilė. Tačiau mes kartais aptingstame ir liekame tik mylėti, bet nelyderiauti. Kai žmogus pradeda splinduliuoti ramybę, šuns protas pereina į ramybės, paklusnumo būseną. O tada jau galima rodyti šuniui savo švelnumą, meilę ir džiaugsmą. Svarbiausia, kad prieš tai būtų sukurta aplinkos harmonija.
Taigi dar prieš įsigyjant šunelį turime suprasti mūsų skleidžiamos energijos svarbą ir visa tai apgalvoti, nes pirmiausia su kuo susidursime, tai – energija (su šuns elgesiu susidursime tik vėliau). O netinkamai mūsų energijos sukurta jėga šunis veikia taip, kad verčia juos elgtis netinkamai. Gaujos vadas neturi lyties, nesvarbu vyras jis ar moteris. Valdo tas, kuris skleidžia energiją, yra stiprus, dominuojantis – t.y. lyderis. Pavyzdžiui, žmonės, laikantys du, tris ar daugiau šunų, jų tarpe dažnai turi „kieto“ charakterio patelę. Būna ir taip, kad net keli patinai paklūsta kalei. Ir ta gaujos lyderė nemato savęs kaip kalės, patelės. Ji ir visi kiti gaujoje ją mato kaip šunį, kuris dominuoja, lyderiauja. Taigi ir žmogus, supratęs ką reiškia spinduliuoti ramybę ir harmoniją ir sugebėjęs tai įgyvendinti, suras pagrindinį raktą į ryšį su šunimi.

2. Šunys kaip rūšis
Šuo yra kitokia rūšis nei žmogus. Tai įsisamoninę turėsime tokį stiprų ryšį su šunimi, apie kokį visą laiką svajojome ir numanėme, kad taip turėtų būti.
Nesuprasdami šunų psichologijos niekuomet nebūsime su jais susiję tiek, kiek jie susiję tarpusavy su kitais šunimis. Tai reiškia, kad nesuprasdami šunų psichologijos einame prieš gamtos dėsnius. Pavyzdžiui, mums aišku, kad žmonių santykiuose vyrai ir moterys sukurti vieni kitus patenkinti. Jie yra tos pačios rūšies atstovai, bet psichologija skiriasi. Moteris pirmiausia yra emocionali, o vyras vadovaujasi logika. Tai dažnai iššaukia nesklandumus, tarpusavio nesupratimą. Tačiau šunų pasaulyje kitaip – ir patinas, ir kalė yra tos pačios psichologijos. Jie abu seka ir paklūsta dominuojančiajam.

Kodėl taip svarbu laukti?
Gyvūnų pasaulyje laukimas yra pats galingiausias įrankis. Liūtas laukia. Krokodilas laukia. Ramiai laukia ir tik tada čiumpa zebrą. Jie privalo laukti, kad pavalgytų, nes maisto iš „tiekėjo“ jie negauna. Šuo yra gyvūnų karalystės dalis. Skirtumas tik tas, kad jam nereikia medžioti. Tačiau tai nereiškia, kad jis neturi atidirbti už maistą. Šuo turi dirbti dėl maisto. Netgi būdami dar visai maži šuniukai jau dirba dėl maisto laukdami – jie laukia mamos, kol ši ateis ir tada jie galės pasisotinti.
Laukimas yra puikiausia proto mankšta. Šuns šėrimas turi būti ritualas, kurio metu mes turime prašyti, kad šuo atidirbtų už gaunamą maistą. Todėl labai svarbu prieš šunį maitinant pirma su juo pasivaikščioti. Nes šuo turi suprasti, jog maisto negaus, jei pernelyg džiaugsis, nervuosis, bus agresyvus ar dominuos. Maistą jis gaus tik tada, kai nusiramins. Net šuniukų mama priverčia juos dirbti už maistą būtent tokiu būdu – ji niekuomet neateina spirgėdama iš džiaugsmo ir sakydama: „Sveiki, mažučiai, mylimučiai, meilučiai, imkit valgykit, valgykit“… Taip gyvūnų pasaulyje nebūna. Taip atsitinka tik tada, kai šuo apsigyvena su žmogumi. Taip besielgdami mes tampame džiaugsmo ir susijaudinimo priežastimi. Būtent todėl daugelis šunų neklauso žmonių, nes pastarieji yra susijaudinimo šaltinis, skleidžia nestabilumą. Juk tikroji šuniukų motina niekuomet nebūna susijaudinusi, bet spinduliuoja ramybę, harmoniją ir gyvenimo pusiausvyrą.

Mes, žmonės, dažnai gailime tų šunų, kurie yra stresuoti, neturi gyvenimo pusiausvyros, kurių nemėgsta kiti šunys. Savo elgesiu sukeliame šuns dramatiškus potyrius, kurie vėliau atsiliepia jo gyvenime. Patsai šuo, patekęs į nelauktą/nemalonią situaciją, paprasčiausiai atsistotų, nusipurtytų ir nueitų, nes jis to visiškai nesureikšmina. Kaip pavyzdį aptarsiu vieno dogo atvejį ir jo baimę spindinčioms grindims. Tos baimės niekada nebūtų buvę, jei nebūtų įsikišęs žmogus: kartą mažas dogas bėgo spindinčiomis plytelėmis, paslydo ir trenkėsi į duris. Išgirdusi trenksmą atbėgo šeimininkė ir susijaudinusi sukėlė tikrą isteriją: „Vaje, ar viskas gerai, vargšeli mano, mažuti, tau skauda“… Nuo to laiko dogas bijo eiti spindinčiomis grindimis. O dabar pažvelkime į šią situaciją jei žmogus nebūtų įsikišęs, jei šeimininkė būtų atėjusi, pažiūrėjusi, kad nieko baisaus nenutiko, ramiai apsisukusi ir nuėjusi: dogas bėga grindimis, slysta, atsitrenkia į duris, apuosto tą vietą, atsikelia, nusipurto ir nueina savais reikalais. Tad jei šeimininkė nebūtų įsikišusi, šuo niekuomet neturėtų baimės spindinčioms grindims. Žmogus sukūrė dramatišką potyrį. Dėl to dogas ėmė jausti didžiulę baimę, vengti spindinčių grindų. Taigi blogai yra tai, kad žmonės į stresuotą šunį žiūri kaip į žmogų ir šuns gaili – pirmiausia stengiasi jį nuraminti švelnumu, meile ar maistu. Tačiau gyvūnų pasaulyje toks poelgis, rodant švelnumą, meilę ar duodant maisto, skatina šuns stresą ir tuo mes dar labiau pabloginame situaciją.

Nosis – akys – ausys
Šuniukai gimsta jau užuosdami. Po 15 dienų jie pradeda matyti. Maždaug po 20 dienų jie pradeda girdėti. Taid suvokime, jog šuniukai motiną prieš pamatant ar išgirstant pirmiausia užuodė. Būtent nosis šunims yra galingiausias „ginklas“. Nosis jiems – kaip žmonėms akys. Pavyzdžiui, mes nepatikėsime tol, kol nepamatysime: galime klausytis daug pasakojimų apie žmogų, kuris yra didelės šunų gaujos vadas, bet jei to nepamatysime savo akimis, nepatikėsime. O šunys įsitikina naudodamiesi uoslės jusle – jie nepatikės tol, kol nepauostys.
Šuo apie žmogų nieko nežino jį pamatęs ar išgirdęs. Šuo susipažįsta su žmogumi tik jį pauostęs. Todėl pagal geriausią žmogaus ir šuns santykių harmonijos modelį žmogus neturėtų žiūrėti nepažįstamam šuniui į akis ir liesti jį tol, kol šuo nepriėjo pats ir neapuostė mūsų. Niekada neikite pirmas prie šuns, leiskite jam pačiam ateiti. Niekuomet nesiekite ranka nepažįstamo šuns, kuris artinasi prie jūsų. Pirma leiskite šuniui apuostyti jus. Kai šuo norės, kad jūs prie jo prisiliestumėte, jis pats prisiglaus, taip leisdamas jums suprasti, jog dabar galite jį paliesti.

Taisyklės – ribos – limitai
Dažnai sunkiausia žmogui yra sukurti taisykles, ribas ir limitus savo šuniui. Turbūt ne vienas yra pagalvojęs – kaip galiu versti savo šunį laikytis taisyklių kai jam vos 2 mėnesiai? O iš tikrųjų taip ir turėtų būti. Šuniukų motina jiems gimus, nuo pirmų dienų jau verčia laikytis taisyklių. O mes kažkodėl manome, kad dar turi praeiti kažkiek laiko, kol galėsime liepti šunims laikytis elementarių taisyklių. Tuo tarpu šuo tarsi priverčia paklūsti, tarnauti jam. Todėl jei tik yra galimybė šunelį auginti, stenkitės elgtis taip kaip elgėsi jo tėvai. Nes kitu atveju vėliau teks reabilituoti savo prarastas pozicijas ir įrodinėti šuniui, jog čia jūsų namai ir jūsų taisyklės.
Šuniukų motina priverčia juos laukti, eina su jais pažinti pasaulio, nurodo kiek toli jiems galima eiti vieniems, iki kokio lygio žaisti tarpusavyje. Jei motinai nepatinka tai ką daro šuniukai, ji ateina ir išskiria juos. Tai yra taisyklės, kurias ji diktuoja savo šuneliams. Jei jūs nepriversite savo šuns laikytis taisyklių, kurias sukūrėte, šuo niekada negerbs jūsų. Šunims to reikia – nepriklausomai nuo veislės ar šuns amžiaus jiems reikia jūsų vadovavimo. Šuo gali būti be kojos, matyti viena akim, būti kurčias, bet jam vistiek reikės apibrėžtų taisyklių.

3. Šunys kaip veislė
Šunų veislės, kuo jos skiriasi ir kuo panašios. Dažnai sau kalame į galvą, kad tos pačios veislės šunys yra vienodi. Pavyzdžiui, visi bulterjerai yra kraugeriai arba žudikai. Ne ir dar kartą ne. Bulterjeras yra gyvūnas, šuo. Jei jis išbalansuotas ar agresyvus, tai tik todėl, kad jį auginantis žmogus nieko nenusimano apie šunų psichologiją ir savo šunį sužmogino.
Nereikia apsiriboti konkrečia veisle mėginant perprasti šuns psichologiją. Tiek pinčerį, tiek vokiečių aviganį veikia tie patys dalykai, jie abu yra šunys ir abiem iš žmogaus reikia to paties. Veislė yra tik sugebėjimai, aktyvumo skalė ir išvaizda (kaip antai, sibiro haskiai gali eiti, bėgti, keliauti. Žinoma, visi šunys gali keliauti. Tačiau sibiro haskiai turi sugebėjimą keliauti dienų dienas).
Labai svarbu yra suprasti fiziškai stiprių veislių šunų psichologiją. Tokiais šunimis dažnai puikuojasi treninguoti „kietuoliai“, kurie savo šunį paprastai išveda trumpam, tik norėdami pasirodyti – „kokį piktą šunį aš turiu“. Tokie „kietuoliai“, augindami šunį ir visiškai jo nesuprasdami, jį tik sugadina. Po to matome žinių laidoje kaip pitbulis užpuolė vaiką ar sukandžiojo žmogų. Tačiau dažniausiai šuo net nėra kaltas dėl to ką padaro. Tai – ne veislės ir net ne paties šuns kaltė. Tai – šeimininko kaltė. Stresuotas pitbulis turi labai daug neišnaudotos energijos, stipriai dominuoja ir yra tarsi gladiatorius, tad jo niekas nesustabdys. Todėl jo energiją būtina iškrauti. Pavyzdžiui, galime pasinaudoti riedučiais – uždėję šuniui pavadį liepiame jam bėgti kartu su mumis taip greitai, kaip tik jis gali. Ypač energingus šunis galima netgi kinkyti – tai pačiam šuniui labai gerai, nes jis išsikrauna, greitai pavargsta, o tada tampa paklusnus.
Supraskite – norėdami prieiti prie šuns minčių, prie jo proto, pirmiausia turite pašalinti energiją, kuri neduoda šuniui ramybės. Jei auginate tvirtos, stiprios, daug jėgos turinčios veislės šunį, būtent jūs turite būti lyderis visais šimtu procentų. Ne pusiau, daugmaž ar beveik, bet totalus lyderis, gaujos vadas. Buvimas gaujos vadu leidžia kontroliuoti ne tik šuns elgesį, bet ir instinktus bei genetiką. Gaujos vadas kontroliuoja viską – jis pasako kada ilsėtis, kada eiti, kur eiti, ką ir kada valgyti. Gaujos vadas sprendžia viską. Toks lyderis nesidera su savo gauja, neatsiklausia ar jo sprendimas tinkamas. Gaujos vadas absoliučiai viską kontroliuoja, jo sprendimai nėra debatai. Tokia šunų komunikacija ir jie bendrauja būtent taip.
Kartais matome: žmogus eina su šunimi, šuo jį tempia, neklauso. Šeimininkas sako: „Eime į tą pusę, na, eime ten, eikš, duosiu skaniuką, eime gi“. O šuo tuo tarpu uostinėjasi ir nekreipia į šeimininką dėmesio. Tokioje situacijoje debatų būti neturėtų – jei jūs norite eiti į vieną ar kitą pusę, šuo, nori ar nenori, privalo jums paklusti. Tai yra dėsnis.
Šuo energiją turi iškrauti, bet nuosavas kiemas niekuomet neatstos pasivaikščiojimų. Kiemas įdomus šuniui tik pirmas dvi savaites. Kiemuose uždaryti šunys loja nesustodami – tai rodo, kad jie turi be galo daug energijos ir stengiasi ją kaip nors iškrauti (lodami). Žinoma, šunys loja ir bendraudami. Tačiau šuniui normalu yra trumpas kiauktelėjimas, o ne isteriškas lojimas. Destruktyvus elgesys taip pat rodo, jog šuo negauna pakankamai fizinio krūvio.
Išskirsiu keturis energijos lygmenis:
• labai aukštas;
• aukštas;
• vidutinis;
• žemas.
Dažnai žmonės svarsto, kokios veislės šunelis jiems tiktų labiausiai. Šunį reikia rinktis ne pagal veislę, o pagal energijos lygį. Žmogus turi suvokti ir prisipažinti pats sau, kuriam energijos lygmeniui jis priklauso. Nes patsai būdamas vidutinio energijos lygmens ir įsigijęs šunelį labai aukšto energijos lygmens, tiek toks žmogus, tiek jo šuo patirs tikrą kančią. Nes toks žmogus pastoviai turės stengtis dėl šuns, dės labai daug pastangų, kad šuo jo klausytų. Geriausiai tinka šunys, turintys tą patį arba mažesnį energijos lygmenį.

Pasivaikščiojimas
Pažvelkime į šunis gamtoje, kur nėra žmonių įsikišimo: būtent pasivaikščiojimo metu šunys užsitarnauja maisto ir vandens, mokosi pažinti ir patiria pasaulį. Ėjimas su šuniu greta kojos leidžia jį valdyti visose situacijose. Pasivaikščioti su šunimi patiktų visiems, bet neretai tokie pasivaikščiojimai tampa nemalonūs, jei jūs nesuvaldote savo šuns. Neišmokę tinkamai eiti su šunimi niekada nepereisite į aukščiausią lyderiavimo lygmenį.
Supraskite: šuo nenori važiuoti automobiliu, skristi lėktuvu ar plaukti keltu – jis mieliau eis nei darys bet ką kita pasaulyje. Paprasčiausias pasivaikščiojimas yra geriausias žmogaus įrankis, padedantis jam dar labiau suartėti su savo šunimi ir patirti tamprų tarpusavio ryšį.
Labai daug reiškia pati vedimo pozicija: šuo turi eiti truputėlį už jūsų kojos – eidamas priekyje žmogus kontroliuoja kiekvieną šuns veiksmą, gali užkirsti kelią lojimui, puolimui ar agresijai. Matydami, kad šuo jau susikoncentravo kažkur į šalį, o ne į ėjimą, timptelėkite jį pavadžiu – taip jūs patraukiate šuns dėmesį į save ir jį kontroliuojate.

4. Šuo kaip asmenybė
Asmenybė yra tai ką mes sukūrėme, ji egzistuoja tik žmonių pasaulyje. Žmonės dažnai suasmenina savo šunis ir pamažu pradeda laikyti juos žmonėmis. O pačiam šuniui tai – gerai ar blogai? Blogai. Kalbėjimas su šunimi kaip su žmogumi tikrai neduos jokių elgesio pagerėjimų. Jums padėti gali tik jūsų skleidžiama energija bei kūno kalba.

5. Šuns pilnatvės, gero gyvenimo formulė
Iš tikrųjų šunims mūsų nereikia, tai mums reikia šunų, kad jaustumėmės arčiau gamtos. Turint šunį ir norint, kad jis būtų laimingas, absoliučiai klausytų mūsų bei tarp mūsų ir jo būtų tamprus ryšys, apie kurį visi svajojame, svarbiausia žinoti gero šuns gyvenimo formulę:
• pratimai, lavinimas, treniruotės;
• disciplina, taisyklės, ribos, limitai;
• švelnumas, meilė, pagyrimai.

Svarbu yra viskas, bet tik tokia tvarka. Ši formulė padės jūsų šuniui jaustis gerai, būti atsipalaidavusiam ir harmoningam. Nereikia būti milijonieriumi, kad padėtumėte savo šuniui išlaikyti pusiausvyrą gyvenime. Gyvūnui svarbu judėti į priekį. O jei šuo į priekį juda kartu su šeimininku, kas gali labiau džiuginti ir jį patį, ir šeimininką?
Pagrindiniai trys elementai yra: 1) fizinis lavinimas – gerai kūnui, 2) psichologinis lavinimas – gerai protui, ir, be abejo, 3) meilė.
Jums gali atrodyti, jog visiška nesamonė, kai švelnumas, meilė ir pagyrimai šuniui skiriami paskiausiai. Prieštarausite: „Juk tam ir nusipirkau šunį, kad džiaugčiausi juo, mylėčiau“. Tačiau tai rodo, kad jūs galvojate vien tik apie save. Nes meilė, švelnumas, kuriuo dalinatės su šunimi, jam nėra svarbu tiek, kiek jums pačiam. Todėl norėdami harmoningai gyventi su šunimi, atsižvelkite į tai kas svarbiausia jam. Šuniui mielesni yra dažni pasivaikščiojimai. Supraskite, įsiminkite ir visuomet turėkite tai galvoje – šunį lavinti reikia kiekvieną dieną. Kiekvieną mielą dieną jam reikia fizinių, psichologinių lavinimų.
Žmogaus ir šuns santykis yra ne vieno, o abiejų. Kad ir kieno tarpusavio santykiai būtų – vyro ir moters ar šeimininko ir jo šuns – visuomet prisiminkite: kūnas > tada protas > tada širdis. Ir būtinai šia tvarka. Naudokite šią formulę kasdien ir įsitikinsite, kad ji veikia. O kai jūsų šuo bus laimingas, gyvendamas gyvenimą, kokį visuomet turėjo gyventi, taip pat laimingas būsite ir jūs.

© Cesar Millan
Vertė Justina Macevičiūtė
Tekstą parengė ir redagavo Rima Povilionienė