Na štai, pagaliau atėjo ilgai lauktos pačios gražiausios metų šventės – Šv. Kalėdos. Ramų Kūčių vakarą sutikome jaukioje namų šilumoje, apsupti savo ištikimų keturkojų, džiaugsmingą Šv. Kalėdų rytą jie pirmieji pasveikino mus atsikėlusius. Tikime, kad šis nuostabus ištikimų draugų jausmas lydi ir Jus. Ir nepaprastai džiaugiamės, kad esate bei linkime neblėstančios šviesos Jūsų širdyse. Su šventėmis, mielieji Jus sveikina “Tornado Beta” penketukas – Rima, Girėnas ir šauniosios keturkojės Beta, Gama ir Desė (www.tornado-beta.lt)

Šuo – tobulas statybininkas. Netikite? O mes turėjome progos vakar tuo įsitikinti – mūsų Desė buvo pasiruošusi visas virtuvės sienas nuglaistyti ir sunaudojo didžiausią glaisto maišą. Be to ji buvo išradinga – būdama uždaryta narve, ji sugebėjo tą maišą įsitempti į vidų :)Desės nuotykių pasakojimas čia: http://www.tornado-beta.lt/namu-tvarkytoja-ar-darkytoja-housekeeper-or-housedestroyer/Garbaniukė-glaistytoja

Sveikučiai
Ką tik grįžome iš puikios kelionės po Suomiją – svečiavomės pas rudąjį garbaniuką Aki, o po to aplankėme nuostabias Suomijos pietinės pakrantės vietas Kelionė ir įspūdžiai nepakartojami, tad jais dalinamės ir su jumis Reportažas su nuotraukomis patalpintas “Tornado Beta” puslapyje.
Šeimyninė foto

Pagaliau pagaliau pagaliau
Naujas puslapis interneto platybėse – ir ne apie bet ką, o apie šunis (kaip visada). Šį kartą visuomenei pristatome garbanotuosius retriverius – kol kas vienintelius egzempliorius Lietuvoje (bet tikimės – neilgam ). Garbaniukės Beta ir Desė su savo “mamaša” labradore Gama įsikūrė garbanotųjų retriverių veislyne “Tornado Beta”. Azartiškas pavadinimas? Tiesą pasakius, tokie tie garbaniai – tikri uraganai.
Mūsų tinklapis www.tornado-beta.lt. Kviečiame į svečius!!!

Sveiki sveiki sveiki, mielieji

Žinot, ką reiškia vasaris? Ogi tai, kad žiema skaičiuoja paskutines dieneles – gi jau nuo šiandien mes ją vejam lauk iš kiemo. Bet vasaris reiškia ir artėjantį pavasarį, kuris mums – šunininkams - tai smagų pagreitį įgaunančio parodų maratono pradžia su pačiomis linksmiausiomis savaitgalinėmis išvykomis ir nesuvaidintu jauduliu ringuose, o svarbiausia – vis dažnesni susitikimai su išprotėjusiais šunininkais Tai štai – startas įvyko – praėjusį savaitgalį buvom Panevėžyje. Kaip ten sakoma – tokioje tipiškoje vietinėje parodoje, su raugintų kopūstų tvaiku visoje sporto halėje, sausakimšom salėm ir turbūt didžiausiu Baltarusijos teisėjų desantu šuniškų parodų istorijoje (na žinot, kai iš 10 teisėjų net keturi iš Baltarusijos, visi kiti – lietuviai, kažkaip keistai juokinga ). Bet tai tik žavios smulkmenos. Iš tikrųjų mes gi atėjom į SR pasigirti

Matot – kai tokioje vietinėje parodoje suvažiuoja net keturių garbaniukų desantas (keistas sutapimas – keturi garbaniukai – keturios baltarusės ), tai net ir raugintų kopūstų kultūra įgyja aukštesnį lygį – na, bet čia tik šmaikštaujam O iš tiesų labai džiugu, nes galų gale (nuoširdžiai – galų gale) mūsų Betūnas-uraganas sulaukė konkurencijos – net dviejų rimtų garbanių! (Ketvirtoji – mūsų mažė, su ja varžybos dar ateity.) Taigi, jei gruodį mes baisiai didžiavomės, kad gavom BOB’ą vilnietiškuose CACIB’uose, nurungdami garbanių patiną, o sausio mėnesį nuošluostėm nosį švedų garbaniukėms čempionėms, tai šįkart vėl galime riesti nosį, sąžiningai iškovoję BOB’ą – Betūnas tapo pirmas prieš bendraamžį patiną ir jaunimo kalytę. O kad visa dienos programa būtų įvykdyta, grupių rinkimuose Betūnas iškovojo III vietą BIG-3 :aciu:

Tiesa, dar vienas svarbus įvykis – ringe debiutavo velniūkštė Desė. Patikėkit, likau lengvai apstulbusi – šiai mazgei paroda “nesvietiškai” patiko, tiksliau – 3,5 mėn. ciucė kaifavo pasirodydama :yahoo: O kai ji bėgo ringe, tai sakyčiau – tiesiog skrido, pasipusčiusi padalkas. (Tyliai prisipažinsiu, aš jos nemokinau – kalta kalta, esu bloga mamka. Bet aš šįkart norėjau ciucę tik prie aplinkos pripratint ) Pasirodo, Desė – apsigimusi šuomenė, auga tikra Holivudo žvaigždė. Aišku, nuo pat pradžių linkėjau Desei užaugus pranokti gražuolę Betūną, bet dabar kažkodėl tuo net neabejoju

Ir nuoširdžiausias dėkui mus palaikyti atkeliavusiai Daivai ir Erikui su savo šokoladukėm. Be jūsų pergalės skonis nebūtų toks saldus

Fotkės nekokybiškos – Girėnas iš to jaudulio nei nustatymų, nei ryškumo žiūrėjo. Bet žiūrim ką turim (viską sudėjau čia)

Debiutas tik iš užpakalio, bet stovėsena – liuks

Garbaniuko-berniuko stovėsena – irgi tik iš užpakalio (nesuprantu, kaip ten Girėnas fotografavo…)

Na ir dar viena iš… (Girėnai, ?) Atkreipkite dėmesį – hendlerė savo šypsena papirkinėja teisėją (tiesą pasakius, hendlerė pro ūsą šypso, kai teisėja aiškina, koks Betūnas nuostabus šuo – gi man tai seniai aišku, kad Betūnas – nuostabus)

Lyginam lyginam trijulę – visas komplektas: jaunimo nugalėtoja, patinas ir kalė. Tokios konkurencijos brangioj šalelėj dar neteko patirt. Ir ką? Betūnas BOB’as

O štai čia mes – BIG-3. Galų gale

KARAS NAMUOSE - penktadieninis reportažas (2009 01 16).  
“Tyla prieš audrą” – kol kas sėdime ramiai

Ausys plačios, garbanos stačios – tuoj pulsim

Pirmoji apgaulė – pasistaipom aplinkui

Tada prasideda “bušido”

O tada prabunda “mažytis žvėriukas”

Ir pamėginam “užmušti” žvilgsniu

Aš su tavim nedraugauju – ir aš su tavim nedraugauju

Išdidžiai iškėlę galvas, bet viena kitos nematom

Čia įsipainioja švelnioji mamka

Su ja gali daryt ka nori

Ir kandžiotis, ir ant galvos užlipt…

Et, kad mums taip sugrįžus į vaikystę… Dar foto čia. 

 (KARAS NAMUOSE – ŽIŪRĖTI KITAME PSL.)

 Praėjo kelios dienos, kai namuose turime naują sugyventinę Ech, kaifuojam mes nuo šokoladinės pasiutėlės…

Trumpai raportuosiu, kaip mums sekasi:

Dėl maisto – pagalvojau, kad reikia iškart suderinti maitinimą. Tad tik grįžę namo pradėjom šerti RAW. Buvo labai patogu – kelionės metu mažiukė gavo ėsti pusę normos, keliantis keltu išvis nieko negavo. Taip įvyko paros trukmės priverstinė dieta, o po to buvo labai lengva pereiti prie RAW. Desė (Deizė, Desi, Delė, Deli – dar tikslaus vardo nenusprendėm ) Vištytę ėda kaip išprotėjusi. Ir vis alkana. Ir atrodo, kad mažiukė auga valandomis. Dar būnant Švedijoje veisėjai pasakiau, kad planuojame šerti RAW, tai ji tik akis iš pavydo išpūtė… T.y. Švedijoje šerti RAW – prabanga Užpavydėjo ji Desei sotaus gyvenimo

Visi s.. ir k.. reikaliukai – mergina tokia supratinga ir sumani, kad atsidžiaugt negaliu. Ir dar – kantri. Naktis bendrame guolyje su dviem tetulėmis Beta ir Gama – šventa, niekas nieko jame nedaro, iškentėt galima iki ryto O ryte visas tabūnas išbėga į lauką. Ir mažoji Desė puikiai supranta, kas yra daroma lauke Ir pasiprašyti į lauką mes mokame, tinkamai signalizuodami ir inkšdami leidžiame suprast, kad smegenėlės spaudžia :) Tik kartkartėmis namučiuose balutė atsiranda – bet tokia nedidukė, kad vieni niekai

Mažiukė puikiai aportuoja – jau treniruojamės su triušio kailiu ir pluksnom, mažė viską nešioja labai noriai (aišku, mūsiškiai medžiotojai tuoj prikibtų – ji nebėga, nepuola prie aporto kaip išprotėjus, t.y. azartiškai, kaip kad elgiasi labradoras. Gerbiamieji, ir neturėtų! Tai yra garbaniai – jie nelekia akis išdegę, jie nesiduoda plačiausiu spinduliu po teritoriją, jie apsvarsto ir ramiai nurisnoja trumpiausiu atstumu ir nosies taiklumu. Tik kaip tai paaiškint mūsų gerbiamiems medžiotojams-teisėjams, kurie išvis su garbanių veisle pirmą kartą susidūrė…). Taigi, džiaugiuosi, kad mažiukė tokia sumani. Ir paklusni – ji viską atneša man, arba bent jau bėga pro šalį, tada atimu Ech, genai lieka genais… Mūsų labriukės Gamos taip ir neperlaužiau (gražiuoju nepavyko, o traumuot šuns ir jėga išmokinti medžioklinių dalykų ir per prievartą žadint tas savybes nenorėjau – kam man paskui psichuotas ir kitus pjaunantis šuo?).

Šiandien truputėlį pasifotografavome - pagauti rudojo velniūkščio neįmanoma. Kartais lyginu – kuri labiau pasiutus: ar mūsų uraganas Beta, ar naujoji turbina? :) Smagu žiūrėt, kaip jos pešasi, kaip žaidžia ir kandžiojasi, kaip mažoji visom keturiom skraido :) Beta netgi karatė judesius išdarinėja, su koja mažę parverčia – tokie mūsų vakariniai spektakliai.

Nešiojam sparnelius

“Šakės” triušiui – nepabėgsi

Tap tap tap – kaip tikras tankas storom “lapcem”

Pavergiantis žvilgsnis

Šokoladinės bangelės – greit bus garbanėlės :wub:

Tamsus siluetas… Bet parodinė “stoikė” jau įkalta

Ir įsivaizduokite, visa tai – mūsų mažylė, kuriai vos tik per 2 mėn. amžiaus Ką gi, pirmam reportažui tiek. Neužilgo ir mūsų gerbiamoji TV pristatys mūsiškes ciuciukes – gi reikia pasigirt ant svieto, kokius grožius ir sumanius protus turime (kchem – ryšiai ).

O kol kas daugiau fotkių čia.

Sveikučiai visi!Na štai, mes jau sugrįžome iš mielo pasivažinėjimo po snieguotą Švediją Aišku, Lietuva irgi jūsų nenuskriaudė ir kaip tik tuo metu padovanojo daug sniego, o mums, aišku, rūpestį – užšąlusius vamzdžius (taigi, tik grįžę namo puolėm ne lagaminus krauti ir svečiams pasirodyti su savo šokoladiniu lauknešėliu, o buitį tvarkyti ).Užtat išaušo ta diena, kai galų gale prisistatome – Lietuvoje turime antrą garbaniukę Bet apie viską – nuo pradžių. Štai taip – sausio 3 d. atkeliavome į Stokholmą, kur pirmiausia apsilankėme senųjų muzikos instrumentų muziejuje – mielasis Goranas, ištikimas mūsų draugas, nedarbo dieną ir dar savaitgalį mus personaliai priėmė ir parodė tiek grožybių, kad sukosi galva. O suktis ji tikrai turėjo nuo ko. Štai kad ir daugiau kaip 150 metų senumo fortepijonas, kuris priklausė pačiam Frederykui Šopenui!!!

O štai čia mane pagavo kūrybinis įkvėpimas – juk stoviu pasirėmusi į Žoržo Bizet, operos “Karmen” kompozitoriaus rašomąjį stalą!

Norėčiau jūsų paklausti – čia muzikos instrumentai ar gyvatės?

Pamėginom pačiulbėti drauge su “mechanine” lakštingala

Bet labiausiai širdis virpėjo kai žiūrėjau į paties Mocarto rankraštį… Aš tikrai ten buvau ir tikrai jį mačiau (šis rankraštis neeksponuojamas – taigi, mums pasisekė turėti tokį draugą )

O kitą dieną patraukėme Geteborgo link. Pakeliui aplankėme Orebro pilį ir miestelį. Tik ilgai neužsibuvom – buvo taip šalta, kad net ir viena minutė lauke reiškė varveklius ant nosies…

Ir štai – atvykome iki Geteborgo, kur vyko dvi parodos – vietinė ir tarptautinė. Štai čia mums Fortūna šypsojosi kaip reikiant Mūsų Betūnas-uraganas gavo ne tik CACIB’ą, bet ir buvo išrinkta geriausia kale, aplenkusi už save gerokai vyresnes konkurentes, tame tarpe ir čempiones. :aciu: Paradoksalu, Betūnas aplenkė visas konkurentes, gavo ir CAC’ą, ir CACIB’ą, ir BOS’ą, bet gauti Švedijos čempiono diplomą ji dar per jauna – mat šita padraika neturi dar 2 metų Nieko, nurungti Švedijos garbanius mums ne problema – atvažiuosim vasarą pasiimt to titulo

Ir štai – stovime garbingoje poroje su teisėja ir gražuoliu Finu (Beta – BOS, Finas – BOB) – argi mes ne pora?

O kai parodinis jaudulys ir saldus pergalės skonis aprimo, patraukėm į smagų garbaniukų veislyną Curly cottage. Pakeliui džiaugėmės švediška gamta:

Ir aportavom naujai įsigytą smagų aportą

O jaukūs “bordiniai” namukai su languose spindinčiomis kalėdinėmis žvakutėmis dvelkė šiluma ir ramybe…

Ten mūsų laukė šeši riaumojantys garbaniai, tokie pat grėsmingi ir stiprūs, kaip mūsų Beta (tik mes jų neišsigandome ). Ir dar ten lakstė septyni maži kukuliai iš lapkričio 8 d. atsivestos 11 garbaniukų vados. Mieloji veisėja Lena mus apdovanojo gausiu lauknešėliu rudajai mažiukei, kad turėtume kuo treniruotis ir auginti sumaniąją Desę (Curly Cottage Jesebele) – gavome ir aportų, ir žaislų, ir švilpuką su pavadėliais, ir net tikrą triušio kailį, kurį mažoji garbaniukė jau sėkmingai aportuoja

Ir štai – mes jau kelte į Lietuvą. Kol šeimininkai skanauja švediško stalo vakarienę su lašišom, ikrais, įvairiausiais kepsniais ir dar begale gurmaniškų patiekalų (ech, buvo velniškai skanu, per smakrą varvėjo, bet ir burnoj turėjom ), kajutėje vykstantis scenarijus – “vienas namuose”. Tik šįkart (ir nuo šiol jau ilgam) – trise Mažoji rudukė puikiai jaučiasi dviejų tetulių draugijoje, kurios nors kartais ir paniurzgia, bet tik dėl to, kad mažylė per daug ant galvos neužliptų

Dese, sveika atvykus į išprotėjusių retriveristų gretas Linkiu, kad būtum dar puikesnė už mūsų juodąją gražuolę. O kad esi apsukresnė ir sumanesnė, tą parodei jau dabar :yes:Dar kelias foto sumečiau čia.

Buvome su Beta medžioklėje. Pačioje tikriausioje. Su devynių medžiotojų būriu, įspūdingais šautuvais, medžioklės ištroškusia drathare ar net pačiomis “medžiokliškiausiomis” krikštynomis, kai naujokas “baltukę” turi išgerti per… šautuvo vamzdį (ne ne, krikštijo ne mus, mes gi tik rėksniais ir ančių baidytojais ”dirbom” ).

Pirmoji antis

O rezultatai? Beta parnešė keturias antis iš nušautų penkių. Tiesa, penktoji antis nukrito tiesiai medžiotojui po kojom. Taigi, jos ieškoti net nereikėjo. Bet pradėkime nuo pradžių.

Atvykstame į Dzūkiją, Alytaus apylinkes. Sustojame ties pirma nendrėmis apžėlusia kemsyne. Baidome antis, šūkaujame, rėkaujame, vienas kitas gąsdinantis šūvis – ančių nė kvapo. Dratharė siaučia po nendrynus, suka didžiausius ratus, o Beta pasisukioja tik aplink, gilyn nelenda. Medžiotojas Saulius konstatuoja – “šitas šuo žino, ančių čia nėra”. Važiuojame toliau. Kita kemsynė ir vėl gąsdinimo procedūra. Tuščia. Na ką, traukiame dar toliau į kemsynus. Va čia tai tikras ančių rojus – nudžiuvę beržai vandenyje, pažaliavusi pelkynė, aplink nė gyvos dvasios. Dalis medžiotojų apėjo iš kitos pusės. Mes liekame šioje pusėje. Šūviai, Girėnas: “Dvi antys nukrito”. Einame ieškoti. Viena nukrito tiesiai šovusiajam po kojomis. Lieka dar viena. Beta laksto, aš šūkauju “ieškok”. Kažin, ar žino šuo, ko ieškoti, juk iki šiol treniravomės tik su pagaliukais, sudžiūvusiais ir jau seniai tikrą kvapą praradusiais sparneliais ir plunksnom… Už kelių metrų pamatau gulinčią antį ir dar spėju sekundės dalį pagalvoti: “Štai tau ir medžioklinis šuo, pats šeimininkas turi antį surast ir parodyt”. Pasirodo, Beta ją pamato dar greičiau ir pirma pribėga, gražiausiai paima, atneša man ir atsisėda šalia. Jokio kaprizo, atsisakymo imti laukinį paukštį į nasrus. Viskas kaip žaidimuose iki šiol – tvarkingas visos procedūros atlikimas. Valio! Vadinasi, Betukė gali dirbti, tereikėjo tik suprasti, ko ieškot ir ką nešt. Su pirmąja atnešta antimi išdidžiai nusifotografuojame ir pasijaučiame labai reikšmingais medžiotojų padėjėjais.

Vis dėlto kirba mintis: “Šįkart Betukė labai lengvai surado antį, juk pieva – tai ne krūmynai ir ne kemsynai. Bet ar tai pavyktų komplikuotoje aplinkoje?…” Vis dėlto medžioklė dar nesibaigė. Tai yra, tikroji medžioklė tik prasideda. Mat vakarėja, saulė leidžiasi, o medžiotojai entuziastingai tarpusavy dalinasi: “Tuoj antys ims grįžinėti į savo nakvynės vietą, dabar tai prasidės.” Atsiskiria du ekipažai ir mes su trimis medžiotojais patraukiame į ketvirtą vietą. Vyrai išsiskirsto, mes su Girėnu ir šunimis nusėliname prie kūdros, išbaidome ir pakeliame dvi ten buvusias antis. Šūviai, viena pašauta, kažkur nukrito. Lekiam su Beta, medžiotojas rodo “kažkur ten”. Beta bėgioja, aš vis šaukiu “ieškok”. Mes su medžiotoju einame tiesiąja, bet Beta pasuka šalin. Ir štai – iš po žolių ištraukia ir jau neša antį. Dar spurdančią. Atneša ir gražiai man atiduoda. Vis dėlto ir šįkart galvoju: “Per daug paprasta, neaukšta žolė…” Bet dar labiau sutemo. Į tvenkinį nusileido kelios antelės. Mes vėl jas pakėlėm savo riksmais. Ir vėl šūvis, vienas medžiotojas šaukia bėgt ieškot. Bėgam. Kitas, kuris antį nušovė (naujokas, prieš kelias valandas apturėjęs medžiotojų krikštą), tik numoja ranka: “Nėra prasmės, nukrito kažkur toli, už 100 metrų…” Bet mes bėgam, Beta pati pirmoji. Tikrai toli, bet Beta nulekia “tiesiu taikymu” ir vėl man parneša dovanėlę. Kol paržingsniuojam, ji visą laiką neša antį. Išdidžiai ir kartu labai ramiai. Du vyrai stoviniuoja ir mus pasitinka: “Neradot?…” Jiems sunku patikėti, kad įvyko priešingai… Jau visai sutemo. Medžiotojas Saulius dar tyko ančių – jis šįvakar kol kas be grobio. Ir štai, jis paleidžia šūvį. Beveik visiška tamsa. Antis nukrenta. Kažkur netoli krūmų. Medžiotojas tik parodo kryptį, be vilties, kad tamsoje kažkas kažką suras… Paleidžiu Betą, o pati jaučiuosi visiškai akla ir taip pat be vilties. Tik ne Beta. Nesuprantu, bet ji ir šįkart be vargo suranda antį. Gilioje žolėje, tamsoje… Turbūt ir vėl pagalvoju, kaip lengvai… Vis dėlto jau šįkart grįždami pas medžiotojus jaučiamės tikrais didvyriais. Medžiotojai skaičiuoja laimikį – penkios antys, keturių iš jų galėjo ir nebūti, jei ne Beta. Gauname dovanų – turėsime kuo treniruotis iki kitos medžioklės. O vyrai jau entuziastingai pasiruošę Betą ir toliau kviesti, gi “auksinis šuo”, net tamsoje parnešantis laimikį. (Tuo tarpu susiskambinę su kolegomis išdidžiai pareiškia, kad mūsų perpus mažesnė kompanija pirmauja – kitiems šešiems medžiotojams tepavyko nušauti tris antis, vienos iš jų taip ir nerado.)

Grįžome namo tik pirmą valandą nakties, prieš tai pasisvečiavę medžiotojo Sauliaus įspūdingame trofėjų kambaryje. Ant vienos sienos kabo ir auksiniais medaliais apdovanotų, parodose ir žurnaluose įamžintų medžiotojo bei žvejo P. Kulbinsko laimikių iškamšos – beveik 20 kg sveriančių lydekų galvos. O jų net ne viena… Mes tenorėjom tik eilinėje medžioklėje sudalyvauti, kad šuo pamėgintų antį surasti, na gal dar paimti ją į nasrus ir atnešti… O papuolėm į pačių profesionalų ratą. Ir jie Betos “neišbrokijo”, liko netgi labai patenkinti. Ką gi, iki kitos medžioklės.

Beje, vežėmės ir labradorę Gamą. Vienu metu ji mėgino kažko ieškoti, bet galbūt daugiau po pievas lakstė. Anties jai įkišti į nasrus nepavyko. Užtat po truputį pataisėme reakciją į šūvį – iki šiol ji pas mus šiuo klausimu buvo bailiukė. Taigi, medžioklė buvo naudinga ir Gamai – po antro-trečio šūvio jai kinkos nebetirtėjo ir šuo visai gerai jautėsi. Pradžiai užteks, o ateity, ką gali žinoti, gal ir Gama sėkmingai išlaikys lauko bandymus. :)

Na ir pabaigai kelios mintys. Vieną jų – apie Betos elgesį ir sėkmingą medžioklę. Jau rašiau, kad viskas atrodė labai paprasta – nubėgau, suradau, paėmiau, atnešiau. O kur kliūtys, kur blaškymasis, kur nuolatinis nervas – suras/nesuras? Tik vėliau supratau – būtent Betukės nepaprastai ramus elgesys ir protingas darbas sukūrė įspūdį, jog viskas lyg sviestu patepta, jog antį surasti labai paprasta. Ji nė karto nesidraskė ir nesiveržė nuo pavadžio, o kol mes tupėjom prie meldų, Beta ramiai sau žolę skanavo, kišo savo galvą, kad paglostytum. Ir buvo kaip nebylė – visą vakarą neišgirdau net inkštimo, bet kai tik pasakydavau “ieškok”, tas garbanotas “tankas” bekompromisiškai pajudėdavo į priekį, stabiliai ir inirtingai dirbo savo uosle, o suradus antį be jokio pasibjaurėjimo ją paimdavo ir nešdavo tiesiai man. Trumpai tariant – savo šuns nepažinau. Iš po namų kiemą siaučiančio uragano, garbanės-rėksnės (neduok die netyčia jai užlipsi ant kojos – visi kaimynai apie tai išgirs) Beta staiga virto sumaniu, profesionaliu medžiotoju. Medžiotojai trumpai konstatavo: “Tereikia jai suprast”.

Kita mintis – apie pačią šuns veiksmų procedūrą medžioklėje. Mes su Betuke rengiamės lauko bandymams ir ši medžioklė buvo naudinga. Bet reikalavimai bandymuose lieka reikalavimais. Žinoma, mes mokinsimės ir toliau, kad Betukė gražiai eitų šalia, kad atnešusi antį grakščiai apsuktų ratuką aplink kojas ir dar grakščiau klesteltų “greta”, o po to klusniai lauktų, kol šeimininkė pasakys: “duok”. Bet medžiotojui svarbiausia, kad šuo antį surastų. O jei kažkur toli, kad bent arčiau atneštų, po to jau pats žmogus be vargo ją pasiimsi. Tačiau kaip šuo tą antį atneš, ar atsisės gražiai ir elegantiškai šalia, ar numes tau antį po kojom – visiškai nesvarbu…

Nors trumpam paturėsiu šautuvą :) 

Kemsynai… Betai braidyt po juos visai patiko :) 

Antroji antis

Trečioji antis

Ketvirtoji antis

Trofėjų kambaryje – prie “auksinių” lydekų galvų

Čia tik keli sumedžioti šernai :) O rankose – daugiau nei šimto metų senumo šautuvas

Visos nuotraukos čia.

 Na štai, pagaliau nuotraukos paruoštos visuomenės įvertinimui O mes keliavom keliavom per kalnus, per laukymes, palikdami dalelę širdies nuostabioje Skandinavijos gamtoje. Aišku, ne paslaptis, kokiu tikslu kelionė buvo organizuojama – ak tie ciuciai, visuomet jie kalti. Jei ne kažkokia pasaulinė paroda Stokholme, argi būtume apsilankę kalno viršūnėje daugiau nei 1 km virš jūros lygio, argi būtume pamatę aukščiausią Švedijos kalnų krioklį ar seniausią Švedijoje, 1285 m. samių suręstą medinį namelį? Galbūt kada nors. Bet mieliausiųjų mūsų retriverių dėka įspūdinga kelionė įvyko dabar, ir mes be galo jiems dėkingi – už draugystę, už nepakartojamą kompaniją visos išvykos metu Taigi, ponai, startuojam! Vingiuodami pro žavias Stokholmo saleles ruošiamės įplaukti į uostą:

Aš toks didelis didelis laivas šalie tokio mažo mažo nameliuko

Parodų maratonas prasideda Neaprėpiami “specūchos” plotai

“Durak smotret na palec, kogda palec pokazyvajet na niebo” (iš k/f “Ameli iš Monmartro”). Leiskite paklausti, kur ta hendlerė žiūri

Rožinė juostelė jau rankose – mes įvertinti “puikiai” O neužilgo Betukė atsistos ir į prizinę – IV vietą (sakyčiau pirmai dienai, pirmajam startui – šlovės per akis)

Antra diena – antra ”specūcha”. Nusileido pereinamosios klasės kalių desantas. Pats rimčiausias iš visų klasių – net 7 puikios kalės! Kai tuo tarpu jaunimo klasėje dalyvavo 1, o darbinėje ir atviroje - tik po 2 konkurentes.

Bėgam grakščiai, raitom kojas. Žingsnis į žingsnį – Betuk, mes puiki komanda

Kur buvo mano galva – gal reikėjo registruot į jaunimą? NE, NE, NE!!! Net ir sunkioj bei nelygioj kovoj mes – vistiek PIRMI (rungtis su vyresnėm kalėm – ne juokas, juk Beta buvo vos 16 mėn., tuo tarpu kitų kalių amžius sukosi apie 2 m.) Aciū tau, Betuk, už tokį nuostabų čempiono jausmą (p.s. dar vis priimam sveikinimus, gėles ir dovanas )

Sunku net patikėti – mes prizininkai ir pasaulinėje parodoje!!! Rimtoje kovoje Beta gavo ne tik įvertinimą “puikiai”, bet ir užėmė II vietą

O štai kokis gražuolis – pasaulio garbanių BOB’as Caballus Road Runner (kol kas mūsų Betukei, nesubrendėlei padraikai, iki jo, šešiamečio džigito, dar augt ir augt Bet jei, Beta, tu ir toliau taip startuosi, tikiu, kad ateityje būsi viso pasaulio BOB’as )

Ne paslaptis, kad super-retriveristams šunys – tik priedanga Taigi, tikroji kelionė prasideda Pirmoji nakvynė ant nuostabaus ežero kranto su asmeniniu smėlio paplūdimiu pušų paunksmėje ir absoliučiu “0″ civilizacijos, nuostabiais kalnų horizontais, keptuvėje čirškinamomis bulvėmis, ant staliuko garuojančia kava ir rytmetinėmis maudynėmis šaltame skandinaviško skaidrumo vandenyje

Nuo atostogų kaifavo ir šunys:

O po rytinės kavos išširuošėme toliau. Pakeliui – aplankome seniausią Švedijos medinuką, 1285 m. samių statytą pastatėlį iš rąstų, Alvsdaleno kaimelyje:

Su išlikusiais unikaliais viduramžių raižiniais aplink duris:

Toliau Rots Skans kaimelyje mus pasitinka etnografinė sodyba:

Kas čia – trobelė ant vištos kojelės? Įdomu, kaip joje sutilpti Na, gal tik samiai ir galėjo pro tas dureles įeit

Ir ko tie žmonės šiais laikais eina iš proto, stato didžiausius namus? Vos prieš pora šimtmečių mažiesiems žmogeliukams užteko ir vieno kambarėlio

Kad ir kokie tie samiai bebūtų maži žmogeliukai, bet naminę varė kaip tikri lietuviai

Na štai, pagaliau atvykome į nuostabų Fullufjalet’o nacionalinį parką. Atrodo, minkštas samanų patalėlis? Tik ženkit žingsnį nuo lieptelio, iškart prasmegsit pelkynuose

Viens – voverė, du – voverė, trys – voverė

Ar iš balos tas gražumas… Susisukus medžių karalienė:

O iš tiesų mes keliavome prie paties aukščiausio Švedijos krioklio – beveik iš 100 m aukščio kalno krentančios vandens lavinos:

Dėde, dėde, gal norėtumei po dušu nusimaudyt?

Betukas irgi užsimanė papozuot:

Va ir va kaip, taip mes stovim

Jei nebijotum pasukt nuo lieptelio, tavęs laukia sirpstančių tekšių kilimai

Įdomu, ir kas gi čia praėjo?

Sudie, Fullufljalet’o gamta. Keliaujam į Nipfjallet’o kalno viršūnę (1192 m). Tolumoje matyti greta Nipfjalett’o besipuikuojanti grakšti Stadjan’o kalno kepurė (1132 m):

Na štai mes ir atvykom. Kopėme visi Į aukštą kalną užlipau, pasaulį visą pamačiau

O kad kalnuose aš buvau, gražiausių fotkių pridariau

Mašinos liko toli toli…

Noriu skrist, noriu lėkt, noriu vėl tenai sugrįžt

Akmeninių piramidžių laukymė. Mes irgi pastatėme savo laimės piramidę

O nusileidus nuo kalnų įgriuvom tiesiai į baltą pusnį Atrodo, vidurvasaris?

Saulėlydžio šešėlio sveikinimas Jums (tiesa, saulė ten nenusileidžia, ji tik už kalnų pasislepia )

Na ką, keliaujame toliau. Ar nenorėtumėte pabraidyt laiptuoto krioklio pursluose?

Pakeliui matėme senas, samių statytas medines bažnytėles:

O artėjant vidurnakčiui ieškojome nakvynės Etnografinio samių kaimelio ekspozicija Arvidsjaur’o miestelyje (taip taip, mielieji ponai, ši dienos šviesa buvo vidurnaktį )

O štai dar kelios samių trobelės Abisko nac. parke

Mes negaliam negalim gyventi be… aportų

Na ir pagaliau – atsivėrė Abisko nacionalinio parko vaizdai Didžiausias Švedijos užpoliarėje Tornetrasko ežeras su aplink stūksančiais įspūdingais kalnais…

Ir nepakartojamo įspūdingumo vaivorykštė – tokios mūsų kraštuose dar matyti neteko (tik gaila, objektyvu visos spalvų gamos ir atspalvių niuansų perteikti neįmanoma )

o kad ją pagaučiau, nukeliaučiau toli toli į debesis…

Na štai, paskutinis kelionės taškas – garbanių suvažiavimas Suomijoje netoli Helsinkio. Mūsų Betukei – triskart VALIO VALIO VALIO!!! Mes ir vėl esam puikūs, ir vėl prizininkai – II vieta Nusileidom tik kalytei, kuri pelnė BOS’ą.

O garbanių suvažiavimo BOB’as – Betukės senelis įspūdingasis Caballus Kingfisher Dieduk, karščiausi sveikinimai tau Išlik toks pat žavingas, koks esi dabar, net ir būdamas 10 m. veteranu

Geriausias garbanių veislynas Caballus, skynęs pirmas vietas ir visose trijose Švedijos parodose (pirmas iš kairės – Betos senelis):

Bet kelionė kažkada turi baigtis (o kaip norėčiau visą gyvenimą tik keliaut ir keliaut…). Palapinė sukrauta, šunys sukomplektuoti, gyvas lauknešėlis iš vieno Suomijos veislyno jau priimtas (tas mažas pūkuotas lauknešėlis – kol kas didžiulė paslaptis pasakysiu tik viena – į Lietuvą atkeliavo būsima čempionė ir rimta mūsų retriverių konkurentė ). Tai ką – namo? Mes į šiaurę dumsim :ltu:Vakarėja, jau vakarėja… Helsinkio uosto kranai:

Saulė jau žemai žemai…

Pakilo mėnulis, nutvieskė kelią…

Sudie, Helsinki, sudie, Suomija, sudie, svetingoji Skandinavija. Mes dar sugrįšim dar didesnę dalį širdies palikt

Na, nebenoriu įkyrėt su savo fotkėm (tiesą pasakius, jų šimtai dar dalį sumečiau štai čia)Tik negaliu patikėti, jog viso šito galėjo ir nebūti. Dėl elementariausios priežasties – pačioje kelionės pradžioje Rygoje, likus valandai iki kelto, mūsų mašiniukas atsisakė riedėti, t.y. paliko riedėti tik į priekį, bet ne atgal. Ačiū visai kompanijai, kad paskatino keliaut toliau, pažadėjo savo rankomis nustumt automobilį kiek reikės Tai buvo tikras ženklas, kad nevalia dėl niekų nuleist rankų. O garbanotosios Betukės pasiekimai tai tik darkart patvirtina